„Jei Tu laikysies, Broniuk, taisyklių, tai visai geriau nerašyk; jei Tu rašysi iš reikalo, bet ne iš noro, tai suplėšyk ir numesk. O aš savo norą sutramdysiu ir Tavęs nebevarginsiu, – neberašysiu.“
mėnuliai naktimis pažyra pentagramom -
negyvėlių, vėlių barzdotų laikas,
gipiūras dantračių įtraukia tavo veidą,
ir lieka trupiniai kirptų blakstienų
įskyla karpiai - veidrodžiuose spindi žvynas,
tenai aš buvęs jau ir slėnius stumdžiau -
gelmių miškus be pėdsako iškirtęs, rovęs
paklydau žolėje aukštoj lyg skendęs
pro dūmus plaukia vasaros ir ajerynai,
įspraudi krūtį man - bandai gaivinti,
atkosėju sniegan krauju - aguonų syvais
tarp mūsų sapnas vėsta išsidraikęs
Poezija - kaip kekšė, tik beveik visada atvirkščiai ir skaudžiai.
Už lango minus dvidešimt ir du,
O sausis kalendoriuj pasistojęs.
Mojuoju taikiai po kaldra kardu,
Kol tu išžergus kojas nukraujuoji.
Tik vietoj sniego - tavo šlapias snukis.
O silkė pataluos ne tu - kita.
Gedėk savęs prie lango nusisukus -
Šią naktį Kūčių liksi nepista.
Sustagarėjo tavo įsčios,
Nors man ryte jau sunkiai dygsta medis.
Bet tu žinok, kad vis dar pisčiau -
Buvai lyg mūza, o dabar tik bledė.
Buvo laikai, kai šratinukas buvo kietas kaip erekcija. Dabar tik pamozojimai minkštu pagaikščiu.
1 2 3 ---
6 ---
9 ---
12 ---
15 ---
18 ---
21 ---
24 ---
27[iš viso:
263]