do re mi fa sol la si

„Jei Tu laikysies, Broniuk, taisyklių, tai visai geriau nerašyk; jei Tu rašysi iš reikalo, bet ne iš noro, tai suplėšyk ir numesk. O aš savo norą sutramdysiu ir Tavęs nebevarginsiu, – neberašysiu.“

you no escape kuol

mėnuliai naktimis pažyra pentagramom -
negyvėlių, vėlių barzdotų laikas,
gipiūras dantračių įtraukia tavo veidą,
ir lieka trupiniai kirptų blakstienų

įskyla karpiai - veidrodžiuose spindi žvynas,
tenai aš buvęs jau ir slėnius stumdžiau -
gelmių miškus be pėdsako iškirtęs, rovęs
paklydau žolėje aukštoj lyg skendęs

pro dūmus plaukia vasaros ir ajerynai,
įspraudi krūtį man - bandai gaivinti,
atkosėju sniegan krauju - aguonų syvais
tarp mūsų sapnas vėsta išsidraikęs

Poezija - kaip kekšė, tik beveik visada atvirkščiai ir skaudžiai.

ir

Už lango minus dvidešimt ir du,
O sausis kalendoriuj pasistojęs.
Mojuoju taikiai po kaldra kardu,
Kol tu išžergus kojas nukraujuoji.

Tik vietoj sniego - tavo šlapias snukis.
O silkė pataluos ne tu - kita.
Gedėk savęs prie lango nusisukus -
Šią naktį Kūčių liksi nepista.

Sustagarėjo tavo įsčios,
Nors man ryte jau sunkiai dygsta medis.
Bet tu žinok, kad vis dar pisčiau -
Buvai lyg mūza, o dabar tik bledė.

Buvo laikai, kai šratinukas buvo kietas kaip erekcija. Dabar tik pamozojimai minkštu pagaikščiu.