Krentu zemyn,nes nemoku skrist..

Swjingoj tylumoj upelis plaukė
Galiūnė laisvė jam meilius žodžius kuždėjo
Taip josios spiriamas iš lėto tvirtą krantą ardė
Taip kaistančiu krauju per kūna gyslomis tekėjo..

Ieškojo prieblandoj mėnulis saulės,
O ji vis skendo horizonto paraštėj
Ir sielvartavo vargšas,kad be saulės
Jam nieks gyvenimo tamsybės nenušvies..

..pilki žmonės,pilki weidai
paniurę waikšto miesto gatwėm
ir apsiblausę švyturiai
vis švies tolyn į pilką naktį..

Man siandien pochui,man siandien viskas pochui,dejau ant visko,nes taip gyvent lengviau,nes taip gyvenant sirdies neskauda,nors ir be meiles,saltai,bet taip lengviau..

Kai liudesys uzgozia visa tawo mazuti pasauleli,o mylimosios juokas priwercia verkti,nes zinai,jog Ji ne tawo..gywenimas atrodo tox niekingas,ziaurius,o pats sawe pradedi laikyti slyksciu menkaverciu padaru,kurio vardas Zmogus,jautiesi tiesiog nevertas gyventi cia..

Pančiai

Prabėga ruduo,išskrenda paukščiai
Skrisčiau ir aš,tiktai bijau aukščio
Betoninės sienos slegia kasdiena
Jos užkris užkris tuojau ant manes.

Aš čia vienas ir vienišas,lova kampe
Plieninės durys ir grotos lange
Gywenu tik swajonėse,kurios neprasiverš iš čia
Skausmo grandinės neatsileis,nepaleis į laisvę.

Aš trokštu gyventi,jausti kojas,rankas
Ir suvokt,jog ne vien galiu egzistuoti
Noriu eiti eiti,kur kojos nuneš
Negalvot niekada,kad teks grįžti.

Jaučiuosi tox pavarges,pavarges nuo gyvenimo žiaurumu,monotonijos...

Aš, kaip ir tu, savo liūdesio skonį jaučiu,
Aš, kaip ir tu, savo baimę turiu.
Aš, kaip ir tu, kartais trokštu pavirsti paukščiu,
Aš, kaip ir tu, užmiršau kas esu.

Priedainis:
Apkabink mane, aš - labai arti,
Pasakyk ir vėl, kad manim tiki.
Nebėra nakties, nebėra dienos,
Tiktai tu ir aš, čia ir visados.

Aš, kaip ir tu, savo nerimą vėl ginu,
Aš, kaip ir tu, pasiklydęs esu.
Aš, kaip ir tu, pasiilgau spalvotų sapnų,
Aš, kaip ir tu, minioje ištirpstu.

Kiekviena nata vis virpina širdį,
Tik ji geriausiai girdi,
Tad neleisk jai nutilti...

From my song! =)))

Dainos istrauka is mano kurybos archyvo!

Kai jaučiuos vienišas,
Kai būna liūdna,
Ar kai širdis verkia, o siela kaukia
Protas klaidžioja emocijų bedugnėj,
Aš paleidžiu gabala,tą patį
Širdį virpinantį gabalą
Ir sušunku:"Kaip gera man"
Atsigauna širdis,kaip gera man
Staiga dingsta liūdesys,kaip gera man
Manęs jau nieks nesustabdys
Kaip gera man...