Bėgu takučiu
Ropoju žole
Slepiuosi už smilgos
Žaidžiu žiedynuose
Pasiklydau dulkelėse
Šaukiu pagalbos
Tikiuosi kelrodžio
Kovoju su laukimu
Randu plaštakę
Noriu skristi
Trokštu būt ja
Knieti paliesti
Džiugina spalvos
Dulkelės ant pirštų
Nuvyliau gležnutę
Raudu drugelio
Užsmaugia kaltė

Neklausk manęs, kodėl ir vėl verkiu. Neklausk, kam šaldausi susirietusi tamsiam kampe. Nesakyk, kad viskas bus gerai. Ši frazė nuvalkiota... Nesakyk, kad laikui bėgant viską pamiršiu, nes gilios žaizdos negyja. Neklausk, kaip mane paguost, nes ir pati jau seniai nebeįmenu mįslių. Neklausk, kas teikia tiek skausmo, nes atsakysiu – „kiekvienas ir kartu nė vienas. Nes jie to nesupranta...“. Neprašyk manęs atsikelt ir žengt į rytojų, nes mano kampe seniai laikas sustojo... Neklausk manęs, kodėl man nebeteikia džiaugsmo šviesa, nes atsakysiu, kad ji seniai užtemo ir tavo akyse. Neklausk, tu nieko nesakyk, tik ištiesk man delnus... Rankas, pilnas lietaus vandens... aš prisilenksiu ir bent trumpam užgesinsiu nepakenčiamą skausmą...

Jei turėčiau stebuklingą lazdelę... Jei tik ją turėčiau, turbūt norėčiau pavirsti tavo minkštutėm šlepetėm. Glostyčiau pėdutes kaskart į mane įsispyrus. Bet jei mane paspirtum nereikalingą ir pamirštum visai... Tada norėčiau būti tavo rytmetinės kavos puodeliu. Bučiuočiau tavo lūpas, o tu į manasias įsisiurbtum. Bet jei sudaužytum... Tada norėčiau būti tavo grandinėlė. Kasdien gulėčiau ant tavo kaklo. O jei pamestum... Tada pavirsčiau naktine plaštake... Įskrisčiau į tavo kambarį, atneščiau nuostabiausius sapnus, išbučiuočiau tavo kūną, tavo lūpas... ir numirčiau ant tavo krūtinės... pagaliau pasiekusi tavo širdį....

Ir man beliks nusisukti ir vaiko minkštutėm pėdutėm nužingsniuot tuo smėlėtu takučiu…permesiu per petukus didelę, juokingai drambliuko formos  plaukimo pūslę ir lauksiu krante naujų bangų...