ėmiausi.

nieko negaliu imtis. bet grisiu - rytoj,gal poryt, su naujom jegom. nekritikuok manes - praktiskai nera ka kritikuoti, nes manes kaip ir nera. eiles kritikuoti gali, nors irgi kaip ir nera ka.

apvangau, nebepasitaiko ilgų laiškų ir nestabdomo klaviatūros tratėjimo. tai mano kaltė - matyt, Šv.Jungo pastabėlė, kad išsisemti ir susibičiuliauti su depresija, buvo teisinga. ar man nutiko būtent taip? žinau, ko paklausti. klausiu. painformuok mane, susimildama, ar aš jau visai beviltiška. ir dar - aš turiu idėją, ir aš turiu liniuotę, šiandien nusipirktą už keturiasdešimt centų, medinę, su rusiškų užrašu, 20 cm. to be continiued.

miestai ant upiu"- negali buti, jie upes krante

o ką daryt? rankos - nusvyra, dar tas ausyse - ruduo. Uliganto įvertins.

miestai ant upiu"- negali buti, jie upes krante

ką padarysi - rankos nusvyra - dar tas ruduo ausyse. Uliganto įvertins.

padariau kaip prašoma. įdėjau savo kūrinį. aišku, kad man nebūtų smagu, jei kas nors (pavyzdžiui visi) jį sukritikuotų tai baisiai, kaip aš kartais. bet - dėl Dievo meilės - šiti asmeniškumai, šitas gero žodžio norėjimas neturi net trumpam, net vieno ar dviejų žmonių akyse prasto eilėraščio vadinti geru. taip neturi būti. aš esu prieš. todėl man yra daugiau ar mažiau nesvarbūs mao kūrinių įvertinimai. galų gale - aš turiu, be saviraiškos, puikybės, pretenzingumo, ir dar bent vieną priežastį dėti savo kūrinius.

įsivaizduok blogų orų mergaitę. už idėją dėkui Laukiui. paniurusi sinoptikė, eilėraščiui - tema! piktdžiugiška sinoptikė pasitinka šaltą, piktą cikloną, televizijos žiūrovams skauda galvas, reklama erzina kaip niekad, pusseserė grįžta pasidariusi abortą, girta kaip pėdas, girta kaip diedas. aukštaitijoje stovi namas. vėjo gūsiai iki... be stogo. arba, gerbiami žiūrovai, kaip sakoma, stogo be. gryniausias siurrealizmas.

sinotikė. įdomu :)

įsivaizduok blogų orų mergaitę. už idėją dėkui Laukiui. paniurusi sinotikė, eilėraščiui - tema! piktdžiugiška sinotikė pasitinka šaltą, piktą cikloną, televizijos žiūrovams skauda galvas, reklama erzina kaip niekad, pusseserė grįžta pasidariusi abortą, girta kaip pėdas, girta kaip diedas. aukštaitijoje stovi namas. vėjo gūsiai iki... be stogo. arba, gerbiami žiūrovai, kaip sakoma, stogo be. gryniausias siurrealizmas.

baigėsi tuo, kad po kažkelinto mano pikto komentaro niekas nebeparašo naujo kūrinio. Man vis kruta sąžinė, sako, kodėl tu nepakomentuoji senesnių tos dienos kūrinių - visų tos dienos. nenoriu. turbūt man reikia, kad komentaras būtų perskaitytas. aš taip įsivaizduoju, kad autorius kurį laiką lūkuriuoja, tikrina komentarus - aišku, turbūt kaip kuris. kai kuriems to gal nereikia (man tikrai reikėtų, ir reikės, kai-jei ką nors parašysiu).
kodėl taip elgiuosi? man patinka kritika ir nepatinka prasta poezija. noriu, kad pirmas reiškinys gyvuotų, o antrasis, na... negyvuotų.

p.s. mielas dienorašti. aš tave kartais rašysiu. visai patinka.