Man - 43.
Derėtų nurimti, o ne sproginėti nuo beprotiškų idėjų,
derėtų murkti, o ne žvygauti, klausytis Pink Floyd, o ne Franz Ferdinand, derėtų dėvėti mandagius kostiumėlius ir lakuoti nagus bespalviu laku, oriai mirkti burbulinėje vonioje, o ne vaipytis prieš veidrodį, derėtų auklėti vaikus, o ne būti auklėjamai jų, derėtų, derėtų. derėtų...
Bandau.
"Moootina, kas yra, ko tokia nelaiminga?"

***

Dar vienas mėnuo pro šalį. Bėgte.

Labai pasiilgau

Pasiilgau

Šiandien perskaičiau daug gerų darbų! Tada pagraužiau save. Jaučiausi lyg atsidūrus svetimoje žemėje, kur esu negražiausia. Tada dar pagraužiau. Už tai, kad taip galvoju. Tada dar truputį pagraužiau už tai, kad graužiu ir nubėgau į jogą. Meilė sau grįžo. Dievinu jogą!

Mano gimtadienio puokštė pasipildė dar viena rože. Tai - geroji reikalo pusė :)

Parašiau apie Dainą. Į „Šiukšlių dėžę“. Nes tai tik portretas. Komentaruose perskaičiau, kad jau geriau būčiau parašiusi, kaip ta Daina vasarnamio šeimininką įkalbėjo sienas perdažyti oranžine spalva. Geriau tai geriau. Ir ėmiau sukti galvą, kaip čia taip galėjo atsitikti, kad pusamžis žvejys, santūrus ir pragmatiškas, kasdienių poreikių užgrūdintas ir seniai kurčias miesto poniučių užgaidoms staiga ėmė ir nutepliojo vieną dieną visas namo sienas oranžine spalva.
Galėjo būti taip, kad Daina iš to nuobudolio ėmė sukti uodegą apie šeimininką. Koks jis rimtas bebūtų Dainos žavesiui atsispirti, tas pats, kas gravitaciją įveikti. Susuko žmogui smegenis plasdėdama savo žydro šilko sijonais. O kaip lengvai jai tai gaunasi... Pilvą įtraukia, nosį užriečia ir skraido pirmyn atgal reikia nereikia. Ir vaikšto Daina ant pirštų galiukų. Tiesiog jos keltis aukšta, basa koja greitai pavargsta, bet kas ten supranta. Sklendžia, rodos, žolės paviršium, ne kitaip Kaip tie jos drugiai. Ir sėdėti moka. Tiesiai kaip tos balerinos, pavojingai balansuodama ant kėdės kraštelio. Taip ir tiesiasi rankos, pagauti kad spėtum, jei kartais vėjui papūtus lygsvarą prarastų. Ir palaidinukę atsisegti žino kiek. Kad kalbų nesukeltų ir kad žvilgsnis priliptų. Nori nenori imi lyginti su žmona. Ir ne pastarosios naudai. Ką čia kalbėt. Kasnakt vis stipriau suspaudžia glėby žvejys savo žmoną lyg gelbėjimo ratą...
Galėjo būti ir kitaip.

Kažkada auklėjau vaikus : "kodėl mušatės? Ar žodžių pritrūkot?.."
Dabar gailiuosi.

Kaip įkrėsčiau sau...
Tik bijau, kad neimčiau gailėtis savęs