pastaruoju metu labai nemegstu depresuotu zmoniu. tikriausiai todel, jog sunkiu metu visai nenoriu klausytis kazkieno inkstimo. narciziskas poziuris suprantu. taciau pastaruoju metu labai myliu savo draugus, nes tik jie padeda sunkia akimirka. nereikia jiems guostis, sakyti kaip viskas sudinai ar panasiai. tiesiog esi kartu, gyvenis savo paprasta gyvenima, o visos bedos savaime pasimirsta. ir apskritai, kai gerai pagalvoju, juk taip graziai sviecia saulyte, o kartu sninga dideliais sniego kasniais, manau tuoj tuoj pasirodys ledine vaivorykste :)

kartais gyvenimas apgauna, kartais apgauna ne gyvenimas, o kartais apsigauni pats. tik gaila, jog del to skaudu artimiausiems zmonems.
as stuobrys, hmm.. tikriausiai senstu..

nzn kodel bet negaliu palikti komentaru po savo kuriniais. anksciau atrodo galedavau, o gal ir ne. gal kas znot, nes labai seniai bebuvau uzsukes :)

:)

viena ryta atsikeli ir supranti kad esi laimingas žmogus, o visa kita...
o visa kita tik smulkmenos

krc nerealu buvo pirmas kurinukas kurio yvertinimas ne 1 ir ishmete. blecha mucha :(

viskas priklauso ne nuo to kaip parašei o nuo to kaip tave suprato

kartais aukstyn kartais zemyn - taip ir riedi lyg amerikietiskais kalneliais tik laime ir skausmas lyg pro padidinamajy stikla

kodel visi zmones kuryba vertina kaip sameninius isgyvenimus nesuprantu?

jei atsikeles pro langa pamatai pilka dangu nenusimink - kai salta isoreje viduje darosi silciau