Tas nepilnavertiškumo jausmas. Neglėjimo patirti tai, ką gali kiti, išgyvenimas. Ne, aš nesikėsinu į jų jausmus, į jų patyrimus. Ateis laikas ir man. Ne, aš netrokštu jų meilės, jų ryšio, ar jų eilinio džiaugsmo. Man reikia tik manojo. Varžo negalėjimas pritarti ar paneigti, juoktis ar pašiepti. Aš vis dar tikiu balsu. Jo laukti galima ilgai, ir netgi per ilgai. Bet laukti laukti laukti – esu pasirįžusi. Kiekvienas už tą laukimą paaukoja savo pasaulį, kuriame galėtų būti pasitenkininas. Paaukoja galėjimą nevaržomai lėkti. Ir niekada nesustoti. Aš lekiu. Gana ukštai, niekada per žemai. Man atviri visi pasaulio plotai – man tereikia panorėti. Aš to nežinau. Vėl nieko netrokštu tik, kad visi paliktų ramybėje. Ne pirmą krtą ir ne paskutinį – save tiek dar pažįstu... galiu vaidinti nesupykusią. Juk tai taip gerai išmokau. Negi pyksi ant tų, kuriuos taip beviltiškai myli. Negi jiems tai parodysi?

Melais - tai tik dirbtina tiesa. O as dabar nerimausiu. Sirdis spirdes, o pilve bus keistas jausmas. As nieko nenoresiu, bet gausiu viska. Siandien kazkas pasikeis..