Aš taip ir sakiau - mane nuleido tik tam, kad aš dar aukščiau pakilčiau. Tai va, aš sugrįžau.

Jau ilgai gyvenu laukimu. Baigiu priprasti...

Vaduojuosi nuo savaitgalio depresijos. Po truputį vis geriau pavyksta.

Penktadienį pakeičiau pasaulėžiūrą - toks mažas žmogeliukas išprovokavo.

Tai va, prisiprašiau sniego. Yahooooooo!!!

Atgavau balsą.
Yahoooooo!!!

Nieko naujo nesukūriau.
Visai neYahooooo...

Taip ir išblėso visas entuziazmas...

Prisisaičiusi Mariaus iš elktromarketo kosmaro nusprnedžiau, kad manasis - užimti ir prarasti balsa - tai ką tik ir įvyko.
Penktadienį pirmą kartą susapnavau pranašišką sapną.
O pats pačiausias buvo sekmadienis. Nufotkinau užšalusio tveninuko raukšlę. Jos nuotraukoj beveik nesimato, bet svarbiausia, kad aš žinau, jog ji ten yra. Va taip!

Galiausiai vakar padariau išvadą, kad mano nuotaika priklauso nuo oro. Na negi kažkam gaila žiupsnelio sniego, kuris nenutirptų kelias dienas, kad tik atsirastų vienu laimingu žmogumi daugiau?! Fui!

Vėl pradėjau kurti dainas. Nekokios, bet vis šis tas...

Everything's alright, everything's fine...

Šviesos gijos sminga tiesiai man į širdį...

Dar prisiminiau, kad mane kamuoja nežinomybė. Brrrrrrrrr, klaikus jausmas, bet nieko nepadarysi...

Na gerai, AŠ JAU NORIU SNIEGO Niego Iego Go O! Kodėl manes niekas negirdi ir neklauso?

Smagi dienelė - iš Donelaičio interpretacijos 8, nes nusipasčiau su pasakotoju; per istorijos kontra eilini karta nusišnekėjau. Linkiu mokytojai daug juoko taisant mano darba!
Life goes on...

Mano gyvenimas nuostabus. Net ir tokią pilką dieną...

Naujausių kūrinių nėra...

Recenzijų nėra...

Straipsniu nėra....

Rašytojų aprašymų nėra...

Minčių nėra...

Vienu žodžiu, kūrybinė krizė. Perrašinėju viska, kas sena. Taip gal ateis kas nors nauja.

Šitas ruduo man visai patinka. Kol kas... Kol šviečia saulė... O jei pradės lyt, tai lauksiu žiemos...