Lašas po lašo man sielą pradrasko,
Toks baltas lyg drobė širdin įsibrovė.
Su batais tipeno, durin patukseno,
Neklausęs užėjo, pritrypti nemenkai jis suspėjo.

Kodėl nepaklausė?!
Toks baltas lyg drobė širdin įsibrovė
Ir suodžių korius ten prikrovė.

Dabar aš, prisėdus prie liauno berželio,
Atvėrus jam širdį, lenkiuos kaip karaliui.
Lai lašas po lašo man širdį pradrasko,
Tik suodžius surinki, mintis nuraminki
Ir viską, kas pilka, užmarštin nugramzdinki.

Toks baltas lyg drobė…
Tik gaila, kaip gaila…
Supuvęs, išpuvęs
Ir suodžiais viduj seniai tu užgriuvęs…