Mano dienos nebūtin pasvirę.
Aš keliauju rudenio taku.
Ir gryniausio aukso vainiku
Mano kaklą puošia lapai mirę.

Gera grožiu rudenio man svaigti
Vario soduos ir šiluos liūdnuos,
Kai aš žiedą mirštantį skinuos,
Bemąstydams apie didžią baigtį,

Nes kadaise prakeiksmas, Jam sviestas,
Krito man, ir taip skaudžiai paliestas
Aš tapau bekraštės vienumos,

Jog vien trokštu rudeniu svaigintis,
Nevaisingais jo žiedais dabintis
Ir vienatvėj laukt piktos žiemos.

(Bronius Krivickas)

"For these creators, a trade isn’t just about paying the bills; it’s something that grounds them in reality. In 2017, a day job might perform the same replenishing ministries as sleep or a long run: relieving creative angst, restoring the artist to her body and to the texture of immediate experience. But this break is also fieldwork. For those who want to mine daily life for their art, a second job becomes an umbilical cord fastened to something vast and breathing. The alternate gig that lifts you out of your process also supplies fodder for when that process resumes. Lost time is regained as range and perspective, the artist acquiring yet one more mode of inhabiting the world."  Katy Waldman

Neprisimenu, kur radau šią citatą.

Ju galvojau, kad po beveik 10 metų gyvenimo, patyrus šioje šalyje pandemiją, karinį perversmą, žemės drebėjimą ir visokias mažesnes laimes bei nelaimes, nelabai kas sugebės mane nustebinti.

Bet vakar bevažiuojant e-bike'u Nyein Nyein į akį pataikė kažkoks vabzdys ir jai labai skaudėjo. Lašinau jai akių lašus ir prašiau akies netrinti, nes jau buvo visa žiauriai raudona, bet ji sakė jaučia, lyg kažkas vis dar būtų akyje, nors nieko nesimatė.

Tada prie mūsų priėjo virtuvės darbuotojas iš Sagaing, išrovė Nyein Nyein iš galvos tris plaukus, liepė jai juos palaižyti, tada padarė iš jų kilpelę, kurią pakišo jai po akies voku, pervedė su ja po voku per akies obuolį ir ištraukė. Aš buvau pasibaisėjusi visu tuo, bet Nyein Nyein pradėjo šypsotis ir džiaugtis, kad akies nebeskauda.

Tokia vat liaudies medicina.