Sekmadienio rytais koktu gerti kavą be cukraus. Koktu ir dirbti.

<style type="poem/CSS">

O.ir_vėl_tu {
  kočiotas: žaliai;
  batai: nudriskę;
  akys: mieguistos
}

#senokai {
  gal: pernai;
  tave_kerėjau: taip;
  lazda: pliušine
}
 
aną.kart {
  jūs: vyrai;
  verbų: ragavę;
  ašarojot: mažiau
}
 
</style>

Tebūnie švara.

nuplikęs ASILAS
MISTIŠKAS BALSAS - labai mistiškas ir baugus balsas
liūtas PETRAS

Mistišką balsą ir Petrą vaidina tas pats asmuo.


Vasara. Vidurdienis. Miškas. Po jį vaikštinėja asilas. Grybauja.

ASILAS:
Seniau, būdavo, eini per mišką,
Danguj matai dreifuojančias žvaigždes,
Ir grybą daug mieliau paimt į saują,
Ir džiaugiasi paukštelės, dėliodamos eiles.

Dabar, žiū, visą prapuolę
Tik ant lauko pliko,
Kelios lepšikės sukrypusios liko.


Prapliumpa lietus. Asilas susiranda olą ir joje pasislepia nuo lietaus.

ASILAS(Sau):
Nykus lietus. Labai nykus lietus.
Ir visas šlapias. Tas lietus.
Tataip nebūdavo seniau tikrai.
Tie fabrikai, tie kloniai ir vargai...
Padaro lietų purviną šiandienai
Ir galvą jie nuplikina rytojaus dienai.

MISTIŠKAS BALSAS:
ŪŪŪ-ŪŪŪ.

ASILAS:
KU KU? Kažką girdėjau tamsoje,
Nejaugi mano protas vėlei apdumia mane?
Ar čia yra kas nors? Kalbėki greitai!
Išraiškingai, nepinkantiškai ir be erotikos.

MISTIŠKAS BALSAS:
Tirtėk iš išgąsčio nusmurgęs parazite,
Kai pusmetriu didesnis ir tris kartus drūtesnis
Tave be skrupulų iš šios landynės gena.
Kartoju ko daugiau jau nekartosiu, bėdžiau tu:
ŪŪŪ-ŪŪŪ!

ASILAS(Sutrikęs):
Uhu. Kuku kuku. Aš noriu būt tavu draugu.
Lauke gi drėgna ir vėsu. Nevyk manęs oran,
girdi, skolingas aš neliksiu,
Pažiūrėk - manoj pintinėj grybų kaip gausu.
Aš tamstai ant galvos nelipsiu,
Nauda juk bus ir tau ir man!

MISTIŠKAS BALSAS išeina iš tamsos ir patampa PETRU

PETRAS:
Nauda? Niekšeli sengalvėli.. Prasmeki kibiran!

PETRAS susimąsto

PETRAS:
Nori į snukį?

ASILAS:
Ne, nenoriu.

PETRAS:
Kodėl gi ne?

ASILAS:
Kad lyja.

PETRAS vėl susimąsto

PETRAS:
Taip. Lyja. Negi aš dabar mušiu tave tokiu bjauriu oru?

PETRAS dar kartą susimąsto. Vidury šiojo Petro susimąstymo ASILAS ištraukia iš pintinės didžiausią baravyką, paduoda jį PETRUI ir mitriai pasistiebęs pakšteli jam į žandą. PETRAS parausta, išverda arbatos ir likusią dienos dalį jie praleidžia besišnekučiuodami apie bjaurų orą, senatvę ir kitas iš to išsirutuliojančias temas.

nuplikęs ASILAS
MISTIŠKAS BALSAS - labai mistiškas ir baugus balsas
liūtas PETRAS

Mistišką balsą ir Petrą vaidina tas pats asmuo.


Vasara. Vidurdienis. Miškas. Po jį vaikštinėja asilas. Grybauja.

ASILAS: Seniau, būdavo, eini per mišką,
Danguj matai dreifuojančias žvaigždes,
Ir grybą daug mieliau paimt į saują,
Ir džiaugiasi paukštelės, dėliodamos eiles.

Dabar, žiū, visą prapuolę
Tik ant lauko pliko,
Kelios lepšikės sukrypusios liko.


Prapliumpa lietus. Asilas susiranda olą ir joje pasislepia nuo lietaus.

ASILAS(Sau):
Nykus lietus. Labai nykus lietus.
Ir visas šlapias. Tas lietus.
Tataip nebūdavo seniau tikrai.
Tie fabrikai, tie kloniai ir vargai...
Padaro lietų purviną šiandienai
Ir galvą jie nuplikina rytojaus dienai.
 

MISTIŠKAS BALSAS:
ŪŪŪ-ŪŪŪ.

ASILAS:
KU KU? Kažką girdėjau tamsoje,
Nejaugi mano protas vėlei apdumia mane?
Ar čia yra kas nors? Kalbėki greitai!
Išraiškingai, nepinkantiškai ir be erotikos.

MISTIŠKAS BALSAS:
Tirtėk iš išgąsčio nusmurgęs parazite,
Kai pusmetriu didesnis ir tris kartus drūtesnis
Tave be skrupulų iš šios landynės gena.
Kartoju ko daugiau jau nekartosiu, bėdžiau tu:
ŪŪŪ-ŪŪŪ!

ASILAS(Sutrikęs):

Uhu. Kuku kuku. Aš noriu būt tavu draugu.
Lauke gi drėgna ir vėsu. Nevyk manęs oran,
girdi, skolingas aš neliksiu,
Pažiūrėk - manoj pintinėj grybų kaip gausu.
Aš tamstai ant galvos nelipsiu,
Nauda juk bus ir tau ir man!

MISTIŠKAS BALSAS išeina iš tamsos ir patampa PETRU

PETRAS:
Nauda? Niekšeli sengalvėli.. Prasmeki kibiran!

PETRAS susimąsto

PETRAS:
Nori į snukį?
ASILAS:
Ne, nenoriu.
PETRAS:
Kodėl gi ne?
ASILAS:
Kad lyja.

PETRAS vėl susimąsto

PETRAS:
Taip. Lyja. Negi aš dabar mušiu tave tokiu bjauriu oru?

PETRAS dar kartą susimąsto. Vidury šiojo Petro susimąstymo ASILAS ištraukia iš pintinės didžiausią baravyką, paduoda jį PETRUI ir mitriai pasistiebęs pakšteli jam į žandą. PETRAS parausta, išverda arbatos ir likusią dienos dalį jie praleidžia besišnekučiuodami apie bjaurų orą, senatvę ir kitas iš to išsirutuliojančias temas.

Hamletas, smeigdamas užnuodytą špagą į "Puslaidininkinio sluoksnio fotosužadinimo relaksacijos modelį nevienalytės šviesos sugerties sąlygomis" antrąjį kartą:
- Dabar tu praeitis.
Pataikė septynetui. "Puslaidininkinio sluoksnio fotosužadinimo relaksacijos modelis nevienalytės šviesos sugerties sąlygomis" dar pasistaipė, pasikrate, išspaudė putą iš burnos ir pasimirė.

Hamletas, smeigdamas užnuodyta špaga į "Puslaidininkio sluoksnio fotosužadinimo relaksacijos modelį nevienalytės šviesos sugerties sąlygomis" :
- Mirtis tau, Niekše, ateities laikų!
Nepataikė. Liūdna.

bar - tai baras,
pliupt - tai bevei tas pats kaip liuokt,
o šmaukšt  niekuo nesiskiria nuo braukšt.

Balninį nestabilumą pažinojo visa diflygčių  aibė. Bet tai jų neišgelbėjo. Balninis nestabilumas valge jas pusryčiams vieną po kitos, nesirūpindamas prarandamu jų grožiu ar nauda visuomenei.

Kolektorių, Bazę ir Emiterį siejo įpatingi ryšiai. Emiteris turėjo labai daug priemaišų. Bazė - labai skurdi. O Kolektorius, neturėjęs jokių įpatingų savybių, buvo Emiterio genamas atbulai. Pikčiausia, kad Bazė tam pritadavo.