"28. Dievas sukūrė didelį šūdą - žmogų

Nesigirk, žmogau, jog esi tobuliausias Dievo kūrinys, nes Dievas sukūrė didelį šūdą - žmogų. Todėl žmogus neturi teisės savęs iškelti aukščiau kitų būtybių, nes jis lygiai toks pats kaip ir jos - pažemintas, netobulas, sergantis bei mirtingas.

Dievas sukūrė didelį šūdą - žmogų, kuris pats nori kitus pavadinti šūdais. Kuris pats nori pavergti ir pažeminti visą pasaulį. Žmogus trokšta tik valdyti ir žudyti. Jam reikia garbės, turtų, karjeros. Žmogus negali gyventi nežemindamas kitų, nes toks jo išsivystymo lygis, kuris tik pažeminus kitą, iškelia jį į aukštesnę padėtį.

Taigi, žmogus, tai didelis, protaujantis Žemėje šūdas, kurį sukūrė Dievas norintis, kad jis iš šūdo taptų Žmogumi. Tačiau žmogus vis dėlto renkasi šūdą - jis nenori būti tobulu ir laisvu, jam užtenka ir to, kad jis smirda lyg didelis šūdas. Žmogaus protui nieko nereikia. Jam pakanka ir šūdo kvapo. Uostydamas jį - jis būna laimingas.

29. Apie šūdą

Teisingai pasakė Ramūnas Jaras: "Mylėkime šūdą ir gerbkime jį kaip savo artimą, nes jis toks ir yra".

Visais laikais žmogus buvo taip pripratęs prie šūdo, kad kur tik jis bevažiuotų ar benueitų, visuomet su savimi nešiodavosi popieriaus šiknai nusivalyti, o tie, kurie neturėdavo ir jo - mėgaudavosi šia procedūra ir su medžių lapais bei žole ar šieneliu.

Visur ir visada geriausiu žmogaus draugu buvo šūdas. Net ir susipykęs su juo jis būdavo žmogui ištikimas - visur ir visada jį lydėdavo bei būdavo kartu.

Tik šūdas niekuomet žmogaus nepaliks ir neįžeis, tik šūdas..., nes jis be žmogaus ir gyventi negali.

Tad mylėkite, žmonės, šūdą ir gerbkite Jį kaip savo artimą (motiną, tėvą, draugus), bei pastatykite Jam didelį didelį paminklą: "Šūdas - geriausias žmogaus draugas

30. Tualete

Pliumpt, į vandenį nukrito šūdelis. Jis žiūri į tave ir juokiasi. Jis toks gražus ir šypsosi tik tau.

Koks gražus, šūdeli, tavo veidas, tavo rudos akys, blakstienos ir lūpos. Kokia nuostabi, šūdeli, tavo šypsena, kokie gražus ir balti tavo dantys.

"Nusibodai"- tari. Ir galiausiai, supykus užmuši jį kirveliu. Po to užpili jį verdančiu vandeniu - tegul išverda ir miršta.

Užpylus vandeniu, po kambarį pasklinda malonus šūdo arbatos kvapas. Tu juo mėgaujiesi ir būni laiminga.

31. Ir šūdas nori gyventi

Visi pasaulyje nori gyventi: žmonės, gyvūnai, augalai, akmenys, daiktai, namai, mašinos, durų rankenos, spintos, grindys, tiltai, kriauklės, klozetai, oras, vanduo, ugnis, žemė, debesys, trintukas, knygos, kreida, saulė, žvaigždės, rūbai, sapnai, lašiniai, degtinė, duona, akys, nosys, pelekai, lytiniai organai, kotletai, kava, molis, smėlis, stiklas, pyktis, meilė, neapykanta, aistra, viltis, tikėjimas, kerštas, net šūdas - taip pat nori gyventi...

Jeigu šiame pasaulyje egzistuoja ir šūdas, vadinasi - jis jam reikalingas, o be to, šūdas, kaip pasaulio dalis, taip pat turi turėti savo teises bei laisvę. Jis irgi, kaip visi, nori gyventi bei išlikti; jis irgi nori mylėti bei jausti.

Nereikia niekinti šūdo, nes jis - pasaulio dalis. Jis jam taip pat reikalingas, nes be jo nebus pasaulio prasmės, kuri yra - šūdas. Nes pasaulio prasmę sudaro viskas, kas jame egzistuoja, tai yra žmonės, gyvūnai, augalai, akmenys, daiktai, mašinos, oras, dangus, ugnis, smėlis, molis, kreida, akys, nosys, pelekai, lytiniai organai, kotletai, meilė, pyktis, aistra, neapykanta, viltis, tikėjimas..., net šūdas. Jis taip pat turi išlikti.

Neatstumkite, žmonės, šūdo, nes jis taip pat nori gyventi ir mylėti.

32. Paglostyk šūdelį

Paglostyk tu mano šūdelį, juk jis taip trokšta tavo rankų švelnumo. Jis lyg mažas vaikas pasiilgsta grįžtant tavęs iš darbo ir su meile prisiglaudžia prie tavo veido trokšdamas tavos šilumos, ir gerumo. Paglostyk tu mano šūdelį, te ir jis visad būna linksmas bei laimingas. Paglostyk tu mano šūdelį, juk ir jis nori gyventi kaip tu: ir gyventi, ir džiaugtis, ir verkti, ir mylėti.

Šūdelis - nuostabus draugas, geras sugėrovas, puikus pašnekovas. Jis visados būna linksmas, žavus, guvus, turintis humoro jausmą. Su juo niekuomet nebūna liūdna ir pilka. Jis moka praskaidrinti žmogaus nuotaiką bei pakylėt jo sielą link Dievo. Jis talentingas genijus bei puikus dailininkas ir muzikantas. Taip pat labai gerai išmanantis kvepalų technologijoje.

Be šūdelio būtų liūdna žmonėms gyventi žemėje, be šūdelio jie nuolat liūdėtų ir verktų. Todėl paglostyk tu mano šūdelį, kad galėtum būti laiminga ištisus savo gyvenimo metus, kad liūdesys ir ašaros netemdytų tavo akių; kad vien tik džiaugsmas, meilė ir laimė visada lydėtų tave gyvenimo kely, kurį labiausiai palaimina tik mano šūdelis. Gerbk Jį, klaupkis prieš Jį, melskis Jam, atlik Jam išpažintį bei visada mylėk Jį ir ginki nuo priešų. Tad paglostyk tu mano šūdelį, tegul ir jis pajunta tavo rankų švelnumą bei meilę.

33. Ir šūdą reikia branginti

Šūdą reikia branginti. Jis lyg mūsų Motina Tėvynė. Jis - mūsų viltis ir prisikėlimas. Jis- lyg antrasis mūsų Dievas.

Visas gyvenimas yra šūdas. Todėl jo mums ir nereikia branginti. Jo kvapas tamsus, jis niekuomet nepavydi ir neapgauna.

Šūdas - didžiausias pasaulio tobulumas. Jei jo nebūtų, žemėje būtų liūdna ir nyku. Nes kur guli šūdas, ten ir dauguma žmonių apsistoja. Jie taip pripratę prie jo gaivaus kvapo, kad net dauguma jo neiškeičia į Palangą ar Maljorką.

Dauguma žmonių myli savo šūdą ir įvairiausiai jį puoselėja: vieni jį paglosto, kiti -nuprausia, treti - sušukuoja, ketvirti - net pamyli. Jiems toks brangus yra šūdas bei jo kvapas, kad net kai kurie iš jų norėtų sukurti šūdo kvapo kvepalų, dezodorantų; net šampanas būtų šūdo skonio.

Šūdą reikia branginti, nes jis ir sukūrė pasaulį bei Žemę, bei davė žmonėms gyvenimą ir viltį, kad šūdu gimę - šūdu visuomet ir liksime. Juo mes būsime net ir numirę. Todėl mums šūdą ir reikia branginti, nes be jo pasaulyje liks tik tuštuma bei pavydas.

Ovidijus Kantas (satan.lt)"

72. Pasirinkus tamsą

Ji gulėjo visiškai nuoga ant voratinkliais bei kerpėmis apaugusio altoriaus, kur Šėtonas visų akivaizdoje atėmė jai nekaltybę. Tada atėjo juodųjų mišių laikas. Per jas viskas buvo daroma atvirkščiai nei krikščionių mišiose. Visi susirinkę prakeikinėjo Dievą, jo mokymą, visus šventuosius ir prisiekdavo amžiną ištikimybę pragarui.

Tačiau ji į nieką nekreipė dėmesio. Ji tarytum tik ir troško, kad ją pažemintų, išniekintų, išprievartautų. Ji viso to laukė, tačiau juodoji armija jos nelietė, jie seksu užsiiminėjo su gyvuliais, taip ir palikę ją vieną, visiškai nuogą, gulinčią ant altoriaus praskėstomis kojomis. Visa nukraujavusi, bet laiminga - šiandieną aš tapau tamsos dalimi. Tad nuo šiandien aš šviesiu pasauliui.

Sugriuvęs peizažas matosi pro mano langą: užburtos šalies platybėse liepsnoja ugnies žmonės, neturintys meilės ir tiesos, tik pyktį - kraujo kerštą, kuris sunaikina visus apylinkės medžius su jų žodžiais, jausmais, su jų praeitimi ir viltimi gyventi. Nėra šventųjų, jie prie pragaro vartų mitinguoja. Paliko tik viena moteris, pati gražiausia iš jų. Ji rankose nešė mirties žvaigždę, kurios spinduliai smigo giliai man į širdį, kad nieko aš daugiau negalėčiau prisiminti. Taip, nieko ir nėra, tik sugriuvęs peizažas matosi pro mano langą, tikėdamas, kad jį kažkas pakeis.

.........apjuoskime sielvarta kilpom.........

puiku puiku puiku kad bloga....juk pageres=))

zudytis lengva......bet ar lengva saugoti kitus??

geriausias draugas-muzika.....bent jinai manes niekada neisduos.......

laime liejas per krastus......=))))))))

ech......sad sad sad......very sad......

uch......dzhinas gerai........bet kai jo buna per  daug tada.......uuuuu....