Nieko, tu, gi, nežinai.

su ašaromis akyse juoktis yra keista kombinacija išjautus, iš tikrųjų.

Žinau. Esu kvaila. Kad rašau čia. Galvojau visai neberašyti. O galvoti apie knygą, bet kad, taip ji pati nesirašo. Reikia rašančio tam, kad ją paliesti į vandenis pasaulio. Aha. Gerai. Tai jau rašau tą knygą, kurios prašei jau ne vieną dieną. O gal metus jau lauki ir lauki. Tai rašau. O kas.. Tau nepatinka, kad rašau nuolat? Ko tau trūksta? Kantrybės? Aaa.. Gudras, negausi, nes aš tau ne ramybės bankas, a nei.. kantrybės aš pati reta kada turėjus. Žinai, gal gyvenimas turi ir šviesių momentų, kaip ten sakė mano mokytoja. Bet ji jau nebedirba, matyt debesys užtemdė jai vaizdą. Nejuokinga. Aš visai pergyvenu, kad ji depresijos liūne sukas ir sukas.. Aš nebežinau. Ką, po galais, išvis aš čia rašau! Turėčiau šviesti žmones ir skatanti mąstyti, bet ką aš iš vien darau, tai rašyti. Atsibodo. Kiek galima! Man žmonės sako nestabdyti, bet kad.. Aš stoviu vietoje. Matai? Aš atsisėdus savo biuro kėdėj tūnoju, o Jūs, man nepadedat net sakinio sudaryti! Aš jau gyvenimą suprantu. Ne kaip jį gyventi, bet aš jį suprantu. Netiki? Paklausk likimo. Manau, jis tau niekad neatsakys. Tau taip ir reikia. Viso.