debilai, neeesveikos jūs :(
kokis didelis jums malonumas smaukyt ant kalneio pasilipus, žiūrint, kaip aš skaitau knygą ir valgau "tris kapeikas"..
nekenčiu tokių iškrypėlių.
Kai nulipu žemyn laipteliais ir valgau jau  čipsus, vėl viršuj pasirodo smaukintojėlis ir priverčia mane lipt velniop žemyn.
Ir lyg to būtų negana, švilpia, kad atsisukčiau, kad pažiūrėčiau į viršų ir jis atsidėkodamas dar smaukteltų, parodydamas begalinį dėkingumą man, kaip jo šios dienos išrinktajai.
ŠAUDYT TOKIUS GAIDžIUS.
Tai gerai, kai man px, o ką jei tokių vaizdelių mažos mergytės prisižiūri?Trauma lieka visam gyvenimui.
Spirt tokiam į pakiaušius, po to per blauzdas kirst, kad pargriūtų ir galiausiai su smailianosiais kablais atspardyt subinę. Vien tam nusipirkčiau kablus (kerzų gaila, tokiam š****)
Debilas.

ką tik suvokiau, kad iš jo perėmiau valgymo įpročius. Velnias, ir gėrimo įpročius perėmiau..tiesa, geriu ne litrais kaip jis..
Ėi, jei girdi: nebegerk..prašau labai, jokiu būdu ne dėl kieno nors kito, o dėl pačio savęs.
Nuojauta kužda, kad dar neišmokai gyventi, kad dar vis skubi.
Sutok, kad spėtum pamilti save, kitus juk pamilsti greitai.
(gal net per greitai)

čia šiaip, ne į temą..žodžiai į praeitį..

***
  <…>Draugai nuolat kartoja, jog mes graži pora, tačiau “tokiam menininkui kaip aš” (ironija), šie santykiai tik simbiozė: vakarais aš pasiimu tai, ko reikia man, o jai leidžiu būti šalia ir mylėti. Na, gal per smarkiai pasakyta, tarkim, tik būti šalia.
  Po vaisingos nakties sėdu rašyti. Uždegu žibalinę lempą gretimame kambaryje ir pasiimu cigaretę. Ji nieko nesako, supranta, kad man taip reikia, o galbūt tiesiog jai tai nerūpi. Tokiomis naktimis rašau daug ir beveik visada tuomet parašyti kūriniai būna visiškai beverčiai. Tarsi išlipęs iš lovos, pasprukęs iš svetimo glėbio, bandyčiau vaduotis iš begalinio skausmo, baudžiu save, nors kartais net nežinau už ką. Jaučiuosi šlykštus apgavikas, meluojantis pats sau diena iš dienos, naktis iš nakties, glėbis iš glėbio..Kartais tiesiog išsėdžiu prie rašomojo stalo, kol lempos šviesa visiškai išblanksta ir žvelgiu pro langą į tamsą, retkarčiais įsistebeilydamas į stikle atsispindintį buką savo žvilgsnį ir lūpas, prasivėrusias šauksmui. <…>

***
  <…>Sugrįžti į ši absurdišką gyvenimo spektaklį padėjo ant rankos nukritusi ašara. Susinervinau, įtraukiau dūmą ir nervingai išpučiau. Kristė staiga lyg atkuto ir giliai įkvėpus iki skausmo pažįstamo vyšninio tabako kvapo atsigręžė į mane.
  Dar karta miriau. Žvelgiau jai tiesiai į akis jau seniai užpatentuotu veriančiu žvilgsniu, tačiau ji nebuvo pasiruošusi jo atremti: akyse buvo aiškiai matyti toks pat šokas, kokį aš patyriau, kai ji čia pasirodė.
- G..Ga..Gabri?
Cha, jai sekėsi kur kas geriau nei man, žodžiai beveik nestrigo.
- Sveika..- tariau tokiu prikimusiu balsu, kad suabejojau, ar ji mane išgirdo. Atsikrenkščiau. – Ką čia veiki? Turiu omeny, na, nesitikėjau čia tavęs išvysti, - kvailai šyptelėjau.
  Akimirką rodės, kad ji varsto mane žvilgsniu ir mąsto, ar mūsų susitikimas tik atsitiktinumas ir ar aš čia niekuo dėtas.
- Na, aš važiuoju pailsėti į..
- Į pajūrį. Žinau, sakė tavo..tavo..- kvailai užsikirtau.
- Tomas. Taip, matau jau susipažinote.
  Kristė pažvelgė pro mano perono langą, žvalgydamasi su kuo važiuoju aš.
- Ne, aš ne vienas.
- Su Monika?
- Taip. Matai, aš taip pat susiruošiau ištrūkt prie jūros, pailsėti. Tik matau, kad pasirinkau ne patį tinkamiausią laiką.
- Kodėl? Dėl mūsų susitikimo? Ar tai jis tave taip sutrikdė?
  Pauzė. Rūkiau gal jau trečią cigaretę. Nuolat taip darydavau, kai su ja kalbėdavausi. Labai nervindavausi.
- Atleisk.
- Ne, tu man atleisk už kvailą klausimą. Be abejo, šio susitikimo mes abu nesitikėjom.
  Įsivyravo nejauki tyla ir staiga šis siauras koridoriukas tarp dviejų peronų pasirodė toks mažas, kad net pritrūko oro.
  Dabar abu tylėjom. Kristė pirma pabandė prasklaidyti šią nesmagią tylą trafaretiniu klausimu, kurio klausia susitikę seniai nesimatę darugai, bet ne žmonės, kuriuos siejo tiek daug, kurie ignoravo visą pasaulį. Abu supratom, kad tai buvo absurdiškas klausimas, turėjęs mus įpinti į bereikšmį, neskausmingą pokalbį.
- Tai kaip tau sekas? Senokai nesimatėm! – pakiliu balsu ji pradėjo pokalbį ir viltingai nusišypsojo.
  Kiek patylėjau. žiūrėjau jai į akis, tačiau nenorėjau sužlugdyti jos pastangų, kad ir kaip vaikiškai tai būtų skambėję.
- Puikiai. Šią vasarą dirbu pas tėvą. Sakė, mokės gerai. Gavau laisvą savaitėlę tai su Monika išlėkėm į pajūrį..O jūs su Tomu, kaip supratau, bėgate iš Vilniaus?
- Bėgam? – ji nusišypsojo, - na. Tomas bėga nuo darbo, nes vargšelis visai atostogų neturėjo..
- O tu? – pertraukiau ją.
- Aš? Na, aš kartu su juo..Dievinu jūrą, myliu traukinius, pats žinai..Tiesiog važiuoju pailsėti, kaip ir tu?
- Aš? Taip..pailsėti..
- Kaip Monikai sekas? – ji vėl pabadė pertraukti nebylią tylą.
- Gerai..Monikai gerai..
- Aišku..
  Nervingai iš pokelio traukiau nežinia kelintą cigaretę. Nebežiūrėjau į ją, mano akys varstė purvinas grindis ir surudijusius varžtus, kurie tvirtai laikė laiptų apkaltus.
  Kristina suprato, kad aš nervinuosi, ji mane pernelyg gerai pažinojo.
- Keista. Keista ar ne? Štai susitinkam ir nebeturim apie ką kalbėtis..absurdiška!
- Ir liūdna..- suskubau pridurti.
- Ir liūdna.. – pažvelgė ji į mane gražiom šviesiom akim.
  Pro praviras perono duris pasirodė megztinis su trim elniukais, tačiau jie man nebekėlė šypsenos. Jis buvo jos žmogus.
Dabar ji dar toliau nuo manęs nei tikėjausi.<…>

prisiminimo pavažos
rėžias į kūną

su išplėštais randais
rankose stoviu

ir elgetauju
tavo žvilgsnio

'05 11 12 vakaras
tuščiam knygyne;
pakeliui namo

pagal N.Williams pjesę "Cukrus ir prieskoniai"..
nuostabus spektaklis, nuostabus..
"..aš pradėjau nebeskirti tų,
kurie norėjo su manimi būti,
nuo tų, kurie norėjo mane palikti.."

ainam gult..
šiandien man pasakė, kad esu geriausias vaistas nuo depresijos ;DD
keista, blyn..

ainam gult..
šiandien man sakė, kad aš esu geriausias vaistas nuo depresijos ;DD
kesita, blyn..

5h ryto išvedinėjam amžinąsias tiesas. Hmz, taip ir nuo proto nušokt įmanoma..jo jo, eisim suokalbin diskutuot apie tai, kokie sudėtingi tie santykiai..aha, sulauxi..
nesvaik

nebe sarkastiška..greičiau skeptiška ir apatiška..
kvaili žmonės, nebandykit apgaut manęs, pirmiausia jūs, gerbiamieji, patys apsigausit.
nenervinkit!

- Drauge Leninai, kodėl taip keistai į mane žiūrite?
- Grazdanka, jūsų šypsena kerinti..