Laiko smiltys nešamos vėjo,
Mano skruostu ašara nuriedėjo.
Žvaigždėtam danguj sparnai supleveno,
Čia kitados mano svajonė gyveno.

Išeisiu į tamsą, sugrįšiu negreit,
Paklaidžiosiu aš neregėtais keliais,
Išgersiu degtinės prie jūros ramios,
Ir bangos ramybę grąžins atgalios.

Ieškosiu aš pasakų tako plataus,
Kur fėjos sparnuotos mane tuoj apgaubs,
Priglusiu prie ąžuolo, tapsiu šaka,
Manęs nepastebės net upės vaga.

Negreitai užaugs ant manęs pumpurai,
Galės manim džiaugtis vaikų  aitvarai.
Pakilę į aukštį, tarp debesų,
Jie smagiai šauks: ,,Čia tu esi, tu!''