Pamenu kažkada skaičiau kad yra toks romanas ar apysaką. Tiksliai neprisimenu. Tačiau būtent tie žodžiai man iškilo kai skaičiau komentarus ir kurinius kitu autorių. Paimsiu pavyzdžiui poezija. Yra žmonių kurie sudeda žodžius stulpeliu be jokios minties, ritmo ar rimo ir laiko tai meno šedevru. Čia kas poetinis repas? Bet ir repe yra savas ritmas. O dabartiniai poetai to nesupranta. Juokinga ir graudu stebėti, kai tokie poetai nors gauna tiek žvaigždučių kad galėtu gauti aukštesne kritiko statusą, bet vis tiek negauna. Tai kokia prasmė plėšyti subine dėl to kad gauti žvaigždute kai jos vertė niekinė? Kad tave įvertins ir pamatys? O kam tu čia rupi? Kam rupi tu vertinimai, kurie gauną juos iš tu, kurie patys negali sukurti kas yra vertinga. Aišku jie gali parašyti kurini verta penkių žvaigždučių, kuris tilps į pora spausdintu lapu. O kas toliau? Toliau jie užmeta pradėta projektą dėl trumpu kūrinių kad gauti eilines žvaigždutes. Niekam neberupi rašyti rimtus kūrinius. Vaikosi tik vienkartinės šlovės, kuri yra visiškai tuščia, vedanti tik į asmenybės puikybe ir susireikšminimą. O jeigu rašytojas pradeda diskutuoti su skaitytoju ir neploti jam rankute, vien tam kad jis atėjo ir savo tuščiais komentarais apvėmė jo kurinį, kuriam jis panaudojo ne viena valandą, tai kiti skaitytojai piktinasi kaip jis drįsta taip daryti. Aš sakau paprastai. Nepatinka mano kūriniai apeik pro šali. Nes ir aš galiu apvemti tavo darbą, į kuri tu idėjai savo dušią. Taip. Gal kai kam esu nemalonus rašytojas, nepatogus, nesilankstantis savo skaitytojams. Toks ir nesiruošiu būti. Mano kūriniai, tai mano sukurti pasauliai. Jeigu norite bukite, dalyvaukite ten, o jeigu nepatinka, eikite lauk, nepalikite savo nešvaraus batu purvo. Čia ne vienintelė vieta kur dedu savo kūrinius ir man nerupi pripažinimas. Man tik rūpi kuo geriau ir aiškiau aprašyti ta pasaulį, kuri matau savo kūrybiniuose vizijose.

Patiko man viena čia esanti  mergina, kuri pabandė rašyti pirmuoju asmeniu. Pamenu ji kažką rašė apie tamsa. Kažkodėl tai liko mano atminti. Tiesa pasakius kaip ir pilyje gyvenančios raganos, kurios nešiojo tokias sukneles, kuruos iškviesdavo į pasauli šiluma ir gėlės. Labai moteriška. Bet tai normalu. Kritikiams nepatiko kad ji rašė anot jų pagal save, kaip jauna mergina. O ko jie tikėjosi? Kad jinai rašys taip kad joje atspindėtu jų norai o ne jos individualybe. Beje. Kas liečia individualybe... Viena mano skaitytoja pasidalino kaip ji jaučiasi skaitydama mano romaną. Jos teigimu, mano romane labai šokinėja laikas. Tai aš rašau kas vyksta dabar, tai vėl peršoku į savo prisiminimus. Dabar supratau giliau, ką turėjo omenyje vienas kritikas, kai skaitė tos jaunos busimos rašytojos kurini apie kažkokia tamsą. Jis turėjo omenyje, kad skaitytojas kuris skaito romaną pirmuoju asmeniu, nevalingai pradeda susitapatinti su juo. Ir kuo herojaus jausmai ir išgyvenimai labiau suprantami skaitytojui, tuo gilesnis įvyksta jo susitapatinimas su herojumi. O mano romaną skaityti sunku dar it todėl, kad jame aš šokinėju prie savo asmeniniu prisiminimu iš savo gyvenimo. Taip savo kūrini padarau sunkiau priimtina skaitytojui. Nes yra tokiu, kuriems ir taip yra sunku pažiūrėti į pasaulį kito žmogaus akimis, o priimti jo prisiminimus, kaip savo paties, tampa rimtu išbandymu. Sakyčiau, kad mano skaitytoja, puikiai davė man tokia kritika, kur supratau kur daugiau nedaryti klaidu. Taigi. Yra kritika dviejų tipų: Tai primetama "gerais tikslais" Ir kritika kai žmogus rašo ar sako, kaip jis jaučiasi skaitydamas tavo romaną. Nusprendžiau, kad daugiau asmenišku prisiminimu nekelsiu į savo romaną. Taip bus visiems geriau...

Daugiau nei metai nesilankiau čia. Bet kokia kūrybą atidėjau. Norėjau pailsėti nuo visko. Labiausiai nuo kritiku. Per ta laiką, atėjo suvokimas. Kad jeigu nori kažką kritikuoti, tai tas žmogus, pats turi paprašyti, kad ji pakritikuotu. Priešingu atveju rezultatas bus menkas. Čia tas pats kaip su žmogaus keitimuisi savyje. Nei vienas žmogus nepasikeis, jeigu jis nenorės pats keistis. Jam bus nemaloni kritika, bet jis su laiku nustos ją girdėti. Viduje ignoruos ją ir gyvens kaip gyvenęs. Ir aš kažkada mėgau kritikuoti, visai nesirūpindamas, ar ji kokia nauda duos kritikuojamam. Man buvo tada svarbu, pajusti savo paties vertė ir pranašumą prieš tą kuri kritikuoju. Tačiau sau sakydavau, kad aš darau tam žmogui paslauga, atveriu jam akis į jo klaidas. Net patarinėti pradėjau vengti. Tik duoti pasiūlymus, žmogui ą jam pasirinkti. Kaip pastebėjau, tarp kritikuotųjų yra daug veidmainystės. Vienu metu man net pasidarė net bloga nuo jų. Taip atsigręžiau į save ir pradėjau pats save atidžiai stebėti ir analizuoti. Ne taip analizuoti kaip norėtųsi man, o taip kaip yra iš tikrųjų. Tokiu atveju reikia surasti jėgų ir priimti save toki koks esi. Be jokiu kauku...