Ar visada tyloje esi - pats savimi?
Kai po dienos rūpesčių, vargų žvelgiu aš į tave,
kupinu vilties žvilgsniu ieškodamas to pačio, ieškodamas
to, ką senai metai išbarstė ir jau neatsekti to kelio, bet
kažkodėl ramybėje tavyje randu, lyg sena obelys, su metais tu,
man tik vertingesnė, bet ar manyje matai tą patį?