Aš esu beriantis skausmas į paširdžius


žydros banalybės


ir oro raketų


ir mirties kvapas aplink sklindantis


mano žaizdoj pūvantis


aš esu begalinis ėjimas į šviesą


bambagyslę kertantis


ir purvą paliekantis

aš esu


esu


esu.

Jei atvirai, tai aš niekad nesupratau, kodėl vyrai drąsiai vaikšto po moterų pliažą. Vasaros metu jie bodisi, nedrįsta, o gal tiesiog bijo būti užpulti gausios moteriškių gvardijos...; rudeniop, kai krante iš toli matyti viena kita nuoga būtybė- jie paskelbia sau laisvą kelią, net nesivargindami apeiti bent kokį vieną- kitą metrą aplink.

Bangos gaivina ir ramina, ir nerimą sugeria, nuneša į uolas, trankosi. Bangose aš pamirštu būtas ir nebūtas savo ir pasaulio bėdas, zero waste'iškumą ir nemeilę gyvūnams, susilieju ir leidžiuosi užsupama. Išlipu iš vandens užliūliota galva, ir krentu nuoga būtim ant smėlio, ant vėsios žemės; kojas skalauja vanduo. Matau iš toli atbėgant vyriškį, pamanau, juk nuodėmė kūną viešai rodyt, nusisuku, "vistiek nebėgs pro pat mane, pasitrauks"- mąstau. Minutė, kita, ir jaučiu smėlio skonį burnoj ir batų šnarėjimą prie pat pirštų... Lieku akmeniniu veidu ir klaustuku širdį- ar jau eit išsipažinti, ar dar palaukt kito karto....

tu išėjai,
nebeatisgręžei,
ir atsisveikinimas išėjo,
nebrangiai žengdamas lyg pelėsiai.

mane išrovė su šaknimis,
tūkstančiai, perėję sieną,
korė mane ir šaudė.

kai dūlėjimu ėmė dvokti,
jie uždegė ugnį.

jei pelenai tave atsivytų,
nušluok juos.

dažnai danguje pastebiu raudonas varneles. jos sukasi aplinkui, mojuoja, kilnoja rankas tarsi godamos akordeonu. Ir neša po saują kruopų. Man ir Tau. AR matei?