Norėjau parašyti laišką kaip kadaise. Ne ant popieriaus. Niekada neturėjau tokios prabangos taip rašyti tam adresatui. Sugrojau per klaviatūrą pirmą sakinį ir padėjau tašką. Ką beparašyčiau po jo, supratau, tebus tik paraštės. Todėl dabar laiško gemaliukas mėtosi tarp juodraščių. Netrinamų, bet ir neišsiunčiamų.

Elektroninė pašto dėžė, bent toji, tegul žino, ką veikiau aną vasarą.

Alyviniai pamažu pilnėja. Artėja širšių puotos metas. Ruošiuosi ir aš ten dalyvauti, nors niekas manęs ten nelaukė ankstesniais, niekas nelauks ir šiais metais. Nemėgstu puotų, bet dar labiau - kai jos vyksta be manęs. Dar pikčiau - kai pas mane.

P.S. Maišus obuoliams jau paruošiau: esu tvarkingas žmogus.

Nekenčiu datų, kuriose yra skaičius šeši. Ir irisų, kurie nėra tąsūs, nelimpa prie dantų ir neužkemša vienos vienintelės skylės dantyse su geliančiu saldumu. Visa kita – ne taip jau ir blogai.

P.S. Gyventi galima.