ne, be pradžios neišdegs.

Ištrauka iš Žydrūnės teksto "Iš serijos "Nevertas dėmesio". Prisiminimui.

Basomis kojomis stoviu ant šalto smėlio ir žvelgiu į viršum mano galvos nusitvieskusią žydrąją prarają. Vakaris taršo mano plaukus, Letargo miegu užmiega bangos, žuvėdros panardina savo kūnus i tylos debesis. Saulė nustoja grimzti. Jos varvantis raudonis krinta į vandenį ir virsta gęstančiomis žarijomis. Užsimerkiu... Girdžiu iškalbingai gaudžiančią tylą, mano gyslose pulsuoja  kraujas, tarsi erškėčių spygliais apjuosta širdis veržiasi iš krūtinės, adatų kamuoliai duria padus... Nedrąsiai pasistiebiu, palinkstu į priekį ir prieš mano akis iškyla vaizdas: nevaržomas skrydis, lenktynės su vėju, debesų burės, vilnijanti palaima. Aš aukštai iškeliu savo vaškinius sparnus Uodžiu skrydį, matau vėjo lenktynes, debesų laivus, vilnijančią pilnatvę. Aš iškeliu savo vaškinius sparnus (nebijau, kad jie ištirps, juk saulė jau beveik nusileido), įtempiu kiekvieną mane rišantį raumenį, kiekvieną odos lopinėlį... Ir...

Kapt... Pasiklydęs lietaus pranašas nutupia ant mano įkaitusio skruosto. Kapt - dar vienas. Mano veidu pradeda varvėti mėtų kvapo lietaus lašai. Jie savo ilgais liežuviais laižo mano akis, lūpas, atnešdami realias mintis,  pasigrobdami mano sapną.

Liūdesys kaupiasi mano vokų kampučiuose, nušliaužia blakstienomis ir pasiekęs rusvą odą virsta ašara... Verkiu... Verkiu, nes žinau, jog aš tik STEBĖTOJA...

Ištrauka iš Žydrūnės teksto "Iš serijos "Nevertas dėmesio". Prisiminimui.

Basomis kojomis stoviu ant šalto smėlio ir žvelgiu į viršum mano galvos nusitvieskusią žydrąją prarają. Vakaris taršo mano plaukus, Letargo miegu užmiega bangos, žuvėdros panardina savo kūnus i tylos debesis. Saulė nustoja grimzti. Jos varvantis raudonis krinta į vandenį ir virsta gęstančiomis žarijomis. Užsimerkiu... Girdžiu iškalbingai gaudžiančią tylą, mano gyslose pulsuoja  kraujas, tarsi erškėčių spygliais apjuosta širdis veržiasi iš krūtinės, adatų kamuoliai duria padus... Nedrąsiai pasistiebiu, palinkstu į priekį ir prieš mano akis iškyla vaizdas: nevaržomas skrydis, lenktynės su vėju, debesų burės, vilnijanti palaima. Aš aukštai iškeliu savo vaškinius sparnus Uodžiu skrydį, matau vėjo lenktynes, debesų laivus, vilnijančią pilnatvę. Aš iškeliu savo vaškinius sparnus (nebijau, kad jie ištirps, juk saulė jau beveik nusileido), įtempiu kiekvieną mane rišantį raumenį, kiekvieną odos lopinėlį... Ir...
Kapt... Pasiklydęs lietaus pranašas nutupia ant mano įkaitusio skruosto. Kapt - dar vienas. Mano veidu pradeda varvėti mėtų kvapo lietaus lašai. Jie savo ilgais liežuviais laižo mano akis, lūpas, atnešdami realias mintis,  pasigrobdami mano sapną.
Liūdesys kaupiasi mano vokų kampučiuose, nušliaužia blakstienomis ir pasiekęs rusvą odą virsta ašara... Verkiu... Verkiu, nes žinau, jog aš tik STEBĖTOJA...

bvduye

nesąmonė.

hhyerfgsdgsg

ULIGANTO žinutė, kurią aptikau pas lėktuvą [lektuvs]:

Bega Briedis per miska, ziuri kiskis i vena leidziasi.
Briedis: "Ei, zvairy, tu ka cia darai. Geriau einam, palakstysim.Sportas - sveikata".
Bega Briedis, o paskui kiskis. Ziuri - lape uz krumo LSD ant liezuvio deda.
Briedis: "Tu ka, Rudoji, pakvaisai? Save zaloji, geriau einam palakstysim, pasportuosim".
Bega Briedis, o is paskos zuikis ir lape, ziuri - meska tabletes ryja.
Briedis: "Tu ka, meskut, pakvaisai, sau gyvenima zaloji, geriau einam visi, po miska palakstysim, pasportuosim".
Meska:
- "Eik velniop, Briedi. Tu kai prisirukai, tai visas miskas paskui tave turi lakstyti.

D: parašyk, kad mano įkvėpimai dviejų rūšių. Parašyk, kad aš nepamirščiau. Ir parašyk, kad kuo daugiau norų, tuo labiau nutolsti nuo esmės. Ir nesakyk, kad tai banalu. Jeigu, pvz., nori vieno noro ar dviejų, tai dar iš tikro nori. Bet kuo daugiau nori, kai tik tu suvoki, kad nori, ir turi galimybę dar norėti, kai galvoji, o, yra prasmė, reikia sukurti tą prasmę greitai, bet paskui pamatai, kad tik apgauni save…

Visuomet kūrinius įdedu per anksti. Na kodėl, kodėl tuomet pamatau krūvą klaidų?!

ne taip, ne taip, ne taip! niekada taip nerašyk. pati įvarysi save į kampą ir kentėsi nuo to visą gyvenimą. pabandyk kažkaip kitaip, nes čia tikrai aklavietė; aprašyk tą pačią temą, bet jausmingiau, išgaubčiau, na kad ir parašyk, kokios spalvos tavo durys, paminėk, lyg tarp kitko, kokį nors dalyką, gal numestą ant grindų rankšluostį, gal sušlapusius, aptaškytus laikraščius ant spintelės, liudijančius, jog tikrai esi vonioje. nepadaryk visko pilko, nes nebegalėsi čia gyventi; juk pasaulis nėra pilkas. rašyk ką nori, apie savižudybes, netgi apie žudymą, bet neslėpk nuo savęs, kad pasaulis spalvotas, pilnas garsų, skambutis skamba taip ir būtent taip, o ne kitaip, primena tą, o ne tą, skamba erdvėje, o ne pilve, o galbūt tu jį kaip tik jauti pile etc. ir tavo kūryba bus daug geresnė, pažadu.

[komentaras aurealiai]