Dar neseniai norėjosi sakyt, kad tiek to, ne taip baisu, išgyvenama  galutinai tave prarasti. Vienok, kai tai vis dėlto vyksta, "transliuojama tiesiogiai", suprantu, kad baimę teko matyt tik iš toli.  O gal

ai ne, tiek to, ką aš čia

Iki kokio dydžio išaugo simpatija, žavėjimasis, meilė, jei reikia, toks dabar liūdesys. Vienas žodis - nei daugiau, nei mažiau.
Jei kas kada paklaustų "o kur tie tarpiniai jausmai, kaip nusivylimas, pyktis ar dar kas nors baisesnio?", tai, (deja), niekas neišgyveno - viską nuplovė, paskandino viena ar kita srovė. Nunešė, atjungė, klausė, atleido, juokėsi iš savęs, ieškojo, blokavo, prarado, (ne)suprato, jog pervertino, ir nieko nepaliko.

tikėkit, kad aš patikėsiu,
2-3 primityvūs gyviai

nepersistenkite, įrodinėdami savo laisves

Tuoj trys mėnesiai kaip tave praradau.
Tiek, kiek turėjau.
Nors galbūt ir daugiau

skausmas širdy,
nesibaigiantis skausmas

i\'m ok, ką tai bereikštų

moki nuvilti

paranoidinis liūdesys