Kas nori pamatyti geriausią klipą pasaulio istorijoje?

www.youtube.com/watch?v=Dn3ZMhmmzK0

Enjoy! <3

Boba skanų šnapsą gėrė
Ir aliejum užsigėrė
O po to viliojo dziedus
Iki kulno apsitriedus

Tikiu į Dievą, ir tikiu(osi), kad Dievas tiki manimi. Todėl negaliu apsileisti ir apsilochinti. Pasitikėjimas užsitarnaujamas sunkiai, o prarandamas greit.

Gyvenime kartais būna dienų, per kurias lyg ir nieko ypatingo neįvyko, bet jos įsimena visam laikui. Ir prisiminsi jas visada.

Šiandien gausiai prisnigo. Naktis, sniegas apšviestas miesto šviesų, gražiai blizga.

Ir prisiminiau tą dieną, kai buvo lygiai taip pat daug sniego, buvo vakaras, jis lygiai taip pat blizgėjo gimtojo Vilniaus krašto miestelio lempų šviesoje. Praėjo Kalėdos, mokykloje vyksta eglutė. Man 14 metų. Temsta, einu į mokyklą keistis dovanomis. Prieblanda, namų languose jau užsidega pirmosios šviesos, o man kažkas taip maloniai, džiugiai kutena pilvą.

Nepaaiškinamas jausmas, kažkoks džiaugsmas, netgi euforija, keistai kutenanti pilvą viduje. Kas tai? Gal dėl to, kad ką tik buvo Kalėdos, artėja Nauji metai, ir ne bet kokie - Dutūkstantieji, Mileniumas, Y2K? Gal dėl to, kad vakaras, temsta, o sniegas taip gražiai blizga? Gal kad bus eglutė, pobūvis, vaidinimai, diskanas? O gal dėl to, kad pasaulis toks naujas, didelis, nepažintas, ir atrodo, iš to gyvenimo godulio prarytum jį visą? Visi atrodo tokie mieli, draugiški, be piktų kėslų, o jei ką blogo padaro - tai čia tik šiaip, juokais...

Jau tamsu, mokykla, vaidinimai, juokas, vaišės, išdaigos, dovanos. Po to - diskoteka. Groja Vengaboys - Kiss, Demo - 2000 Let, Virus - Ty Menia Ne Išči. Kai kurie klasiokai jau bandė paslapčia ragauti alkoholį, bet aš prie jų neprisidedu - bijau tėvų. Man dar tai nerūpi. Noriu siausti su kitais, lakstyti koridoriais (šiandien mokytojai nelabai bara už tai, išbėgęs į mokyklos kiemą be kepurės (Pamatytų mama! Tėvas tai tik nusijuoktų, bet va mama...) mėtytis sniegu tamsoje, ir vėl pulti į vidų.

Muzonas kala gerai, beisas super, bet šokti su klasiokėmis dar neįdomu. Norisi jas erzinti, nes jos tokios pasipuošusuos, pasidažiusios, atrodo vyresnės už mus, bendraamžius pacanus. Labai buvo juokinga, kai jos supykdavo, pradėdavo muštis, reikėdavo bėgti nuo jų. Kutendavo pilvą dar labiau!

Dažnai paauglystėje jausdavau tą keistą, euforišką kutenimą. Ne tik tą žiemos dieną - ir per vasaros atostogas pabudus rytą, ir eidamas tamsia gatve į mokyklą, kai žinojai, kad ten bus nenuobodu, linksma, daug išdaigų... Kai jausdavaisi idealiai laimingas. Tiesiog šiaip, be jokios priežasties.

O vėliau tas malonus kutenimas pradėjo nykti. Kai vis labiau pradėjo aiškėti, kad pasaulis nėra visada toks puikus, kokį tu įsivaizdavai, kai supratai kad mažai kas linki tau gero, kad žmonės ne visada geri ir draugiški, kai nepažinti ir viliojantys dalykai tapo kasdienybe, šviesi ateitis pavirto į rutiną... Kartais jis šmėkšteldavo, bandydavau jį pagauti kaip staigiai pralekiantį paukštį, bet deja, jis jau nelabai norėjo ilgam užsilaikyti tavo pilve.

O šiąnakt, eidamas per blizgantį ir girgždantį sniegą, aš vėl trumpam jį pagavau. Nes sniegas toks pats, kaip tą 1999 tarpšventinį žiemos vakarą, taip pat blizga ir taip pat girgžda po kojomis. Taip, sukuteno man euforiškai pilvą kaip tada, ir supratau, kad kažkur giliai aš vis dar esu tas 14-metis paauglys, geidžiantis pažinti nepažįstamą didžiulį pasaulį, patirti taip viliojantį gyvenimą - toks didžiulis noras, kad atrodo, imtum ir suvalgytum. Gal išoriškai man jau nedera lakstyti koridoriais ir erzinti merginas, kaip tada, gal aš jau nemažai žinau apie gyvenimą nemalonių dalykų, bet kol giliai pilve nors kartais pagaunu tą kutentį euforišką jausmą - aš tas pats. Buvau, esu ir privalau būti!!!

Tailando popso netyčia neklausot?

https://www.youtube.com/watch?v=bcO36O3OwNo

Už vieną pratrydusį dešimt užkietėjusių duoda.

Jeigu 2016 metai buvo turbūt patys sėkmingiausi mano ligšioliniame gyvenime, kai išsipildė daug ilgai siektų tikslų ir atrodo, pagaliau galima buvo atsipalaiduoti ir pasidžiaugti... Tai 2017 metai tokios galimybės nedavė. Kaip balta ir juoda - po super sėkmingų 2016-ųjų sekė bjaurūs, sunkūs, prislėgti 2017-ieji, kai daug kas griuvo, teko kai ką pradėti iš naujo, daug kartų buvo apmaudu net iki fiziologinio skausmo pojūčio (nehiperbolizuoju), eilinį kartą buvo proga įsitikinti kai kurių žmonių natūra, kad jiems bado akis, kai šalia kažkam sekasi, o kai tas žmogus patiria nesėkmę - tai kaip balzamas jų sielai. Ko gero, tai vieni iš sunkiausių metų mano gyvenime, iki šiol. Bet tai, kas tavęs nenužudo, padaro tave stipresniu - tu priverstas kovoti, siekti, įrodyti sau ir kitiems, kad tu GALI. Tuo pačiu metu tobulėji kaip žmogus, kažką išmoksti, kažką naujo sužinai (gal tuo tikslu Dievas ir skiria sunkumus gyvenime), ir jeigu viską atlaikai - tampi žvėris!

Kai būna labai sunku, atrodo, kad iš visų pusių puola nesėkmės - pasakyk sau "atlaikyk, ir būsi žvėris". Padeda!

2017 metus pradėjau linksmesnis, naivesnis, patiklesnis. Juos baigiu kaip legendinio filmo "Karate berniukas" herojus - susikoncentravęs į tikslus, kasdien pasiruošęs kovai, ne toks patiklus, įtaresnis, mažiau kalbantis, ir gal netgi protingesnis. Viskas, kas nutinka negero - turi išeiti tau į naudą. Neišeina - išvesk.

Gerų 2018 metų visiems!!! Tegul jus lydi sėkmė. O jeigu užpuls nesėkmės (nelinkiu, bet kartais jos neišvengiamos) - atsimink, kad tai ne amžinai, ir didžioji dalis priklauso nuo tavęs. Kovok, būk žvėris, ne medūza.

2018 metais laukit naujų "Žarnos ant parduotuvės sienų" serijų. Herojai, kuriuos aš pats, kaip autorius, jau suspėjau pamilti - Akvilė, Valera, Zosė, Avoro, Andžeika ir kiti paprasti, bet ne prasti žmonės. Netgi blogiečiai Hao, Maloningasis Ponas, Nijolė ir dar daugybė visokių niekšelių - koks būtų literatūrinis serialas be jų?

Gal ir skaitytojai kada nors pamils šiuos herojus? Tai priklauso tik nuo manęs...

Iki, linkėjimai nuo apsauginio! Daug negerkit!

Ne, nu negaliu
https://www.youtube.com/watch?v=F1q_6f-W1sk
Taškaus

Ji buvo tokia karšta, kad jai pamyžus ne garuodavo, o užsidegdavo.