©® ???????? ®©

Įlinkdama fechtuotojo špaga sublykčiojo ir pragręžė apvalų arbūzą.

nusimesk unikalumo karūną. įsiklausyk, - tokių lygiai kaip tu, - tūkstančiai.
papasakok bobutei, kad tai netiesa. stabdyk tempą ir :
Nervus į konservus

p.s. jei esi iš tų kurie išdidžiai rėš kažką panašaus į : "tik neaiškink ką turiu daryti" tai nuoširdžiai tavęs gaila.  =)~

nium gi vėl užniežtėjo apie intelektualią nuosavybę ir autorines teises.
toks kiekybiškai slidus neapibrėžtumas.
kūrinys - nuosavybė.
sakinys-mintis - nuosavybė.
žodis - nuosavybė ?
raidė - nuosavybė ?!

pvz. S = Skype ir nors persiplėšk.

Kartą, giedrame nakties danguje sumirgėjo žvaigždės.
Vienos ėmė užgesti, kitos užsižiebė ryškiau.
Susiformavo aiškus užrašas „ KAS JŪS ? “
Žemiečiai greit subruzdo, suvežė į Sacharą milijonus prožektorių,
ir suformavo matomą iš kosmoso atsakymą „ SVEIKI, MES ŽEMIEČIAI ! “
Žvaigždės danguje vėl sumirgėjo, ir parašė:
„ ŽEMIEČIAI, EIKIT JŪS VELNIOP, ČIA NE JUMS !!! “.

Istoriją pasakoja žurnalistė, atvykusi į Ilgūnus, parašyti straipsnį apie
ypatingą kaimo šeimą. Vieniša moteris, viena augina mažametę dukrą ir
9 metų sūnų, serganti autizmu. Dėmesio centre atsiduria ypatingas sūnaus
atsidavimas žaisliukui - intelektualiai mašinėlei, kurį sūnus, jo sesuo, jų motina, regi kaip gyvą jų pačių prisijaukintą lapę. Jų tikėjimas toks stiprus, kad „užkrečia“ visus kaimo gyventojus, ir visi regi žaisliuką kaip gyvą padarą.
Žurnalistė praleidžia kaime keturias dienas, per kurias ji pati įtiki į antgamtiškumo egzistavimą ir atsisako straipsnio net savo darbo kaina. Mistinis sutvėrimas pats atsiveria žurnalistei ir ši suvokia ypatingą atsidavimo ir nuoširdumo svarbą. 
Santykių tarp žmonių ir sąmonę turinčių sutvėrimų trapumą. Būties laikinumą, nebūties begalybę.

kūrinys - sukuriamas, gimsta. išmokti atskirti kūrinį nuo jo kūrėjo. kokiu tikslu? o jeigu kūrėjas ims gyvenime klysti? labai. ir ne tik gyvenime. vaikai juk neatsako už savo tėvų elgesį. ar ne?

„ne pirmas ir ne paskutinis akmenukas į autorinių teisių daržą“

Kūrėjo požiūris į nuoskaudą, kai dubliuojama jo kūryba, interpretuojama, dauginama, naudojama bet kokiais tikslais, iš jos kitas gauna pajamas, pripažinimą.
Nuoskauda egzistuoja. Ir šiuolaikinėje visuomenėje tai yra pripažinta moralinė skriauda.
Bet mano asmeninė nuomoė - jeigu negalėsi susitaikyti su tokia nuoskauda - nekurk. Arba keisk požiūrį, nes jeigu jau „paleidai kūrinį  į pasaulį“ - jis  tampa visų nuosavybe, jokių teisių, tik įrodymas, kad esi pirmapradis, pirminis kūrėjas. (ir tai, tokiais įrodymais turi pats pasirūpinti) Tik tiek garbės ir to turi pakakti. O jei nesugebi iš to uždirbti, išplėtoti, gauti pripažinimą - pats kaltas ir kitam netrukdyk to pasiekti iš tavo kūrybos, netrukdyk tiems - kas sugeba.