Kas pas dangų aušta telkdamas kariauną,
Kaulai armijų ritmingai braška
Nešini srauniom degtinėm,
Virgules mosuoją taktiniai vergai
Audrai klykiant prirakintai patvorėj.

Šalta smegenims, užguitos varnos mezga,
Skeldėja ir trūksta pirštuose nervingi siūlai,
Rūgštynėmis prekiauja žemuose šaligatviuose vėjai
Sulaukei svečio, priėmei

Istorijos vargingos į kietą galva tarška,
Aludariai suklupę stengiasi praeit pro langą
Žvakidės dantys žėri, rankas įpjauna
Rūkyti juokdariai baldena skrynios gaubtą

Nenuorama nenuorama mintis viena praplyšt nutrūkus,
Išvartė kambarį ir pridergė kampuos,
Akimirksniu lengvėja ir dar stipriau ji daužosi į sienas

Kitam mieste į viršų žvilgsnį kelią elgetą

Vakare į stalčių
pasidedu savo pavargusį protą

As I search for a piece of kindness
And I find Hitler in my heart

naujas įrašas

chaose, kur tavo šaknys, papasakok kaip jos auga
vištiškai jos elgiasi
kiaušinius perėdamos,
lesdamos mane po truputį, niekinga, kur tavo tikras veidas
kur tavo
aš

kklklklklk

Nauji produktai gaminasi tiesiai ten, mano šiukšlynuose. Noriu ko nors ramesnio - paukšt ir yra. Noriu ko nors trankesnio - keberiokšt, ir antai tas išsispringsta.
Praėjo pavasaris, pragulėjo vasara nepaliesta, artėjo ruduo, prasidėjo ruduo - laukiau to rudens, vaizdavausi, kad ten jau bus naujas derlius,  bet ką gi ar savo svajones sėjau ar tuščius laukus tik laisčiau laisčiau laisčiau? Negali būti, kad ant tu medžių kas iš tikro auga - daug šansų, kad ten tiesiog šviesa žaidžia su lapais, lieka ja džiaugtis, ta vasaros liekana. Po to lauksiu rudens pabaigos, lauksiu žiemos, naujųjų metų - gal kalendoriniai metai nauji, bus tas momentas kai pasveiksiu.

Užmigo žemė 

Užmigo žemė. Tik dangaus
Negęsta akys sidabrinės,
Ir sparnas miego malonaus
Nemigdo tik jaunos krūtinės.

Neužmigdys naktis žvaigždės,
Nenuramins širdis troškimų;
Dvasia ko ieško, kas atspės,
Kai skęsta ji tarp atminimų!

Aušra saulėtekio nušvis,
Ir užsimerks nakties šviesybės;
Neras tik atilsio širdis:
Viltis nežvelgs į jos gilybes!..        Maironis

Pasauli, kur tu?
gal tu dar ten tyliai manęs lauki,
už mano namo kampų,
o gal tik vėjais ūkauji sau vienas
viršum aukštų aukštų kalnų...