Ganėtinai storas pudros sluoksnis, tamsūs akių šešėliai, tušas, lūpų dažai. Viskas ko man reikia. Būsiu pasiruošusi rytojui, tik teks labai anksti keltis...
Žmones sutinka pagal rūbą.Turiu atrodyti nepriekaištingai. Juk pirmas įspūdis visuomet svarbus. O žinant tai, kad esu graži, charizmatiška ir užsispyrusi panelytė, galiu tapti "chebros" siela. Populiarumas, reputacija - štai kas yra svarbiausia.
Kaip čia atsibaidžius įkyrių atsiskyrėlių, kurie mane taip traukia? Gal ne dėl to, kad man labai patiktų. Tiesiog, man gaila, kad su jais niekas nenori bendrauti.
Einu gatve, neretai nusišypsau kokiam gražiam vaikinukui. Šiais laikais grožis kupinas tuštybės, bet man nerūpi. Argi nesvarbiausia jaustis mylima? Neprivalau atsiskleisti, būti savimi. Tiesiog turiu pritapti, būti geriausia.
Bitei nepatinka toks mano požiūris, bet man nesvarbu. Aš užėmiau viršų, o ji, slepiasi kažkur toli, giliai, už visų tušų, pudrų, šešėlių, nagų lakų ir lūpų dažų...

Pasirašau su  meile,
Medus

--- Geroms mergaitėms dangus, blogoms - viskas ---

Seniau prie jūros nevažiuodavom. Nežinau, tai Antano, ar mano nuopelnas, bet dabar sėdžiu, ir girdžiu, kaip Kuršių marių vanduo atsimuša į betoninį krantą. Bangos nedidelės, tokios, kaip vakar buvo prie jūros...
    Man patinka vėjas, lietus. Čia, kai dėl "nusvilintų" kojų negaliu užsimauti šortų, man yra kančia. Nuomonę keičia tik kelias iki jūros, kurį greitai nuvažiuoju su dviračiu, ir smėlėta pakrantė vakare, kai niekas nebemato, kokia beviltiška undinė esu.
    Šiuo metu nejaučiu savęs. Neturiu laiko gilintis. Ir nenoriu. Nereikia. Mąstymai apie gyvenimo prasmę, meilę, ir jos sukeliamas kančias man jau pabodo. Kokia meilė tokiame amžiuje? Manau, visi paaugliai susiduria su saviieškos (jeigu egzistuoja toks žodis) problemomis. Man jos kėlė depresiją, o dabar aš tiesiog negalvoju apie nieką kitą, tik jūrą.
    Greitai išvyksiu į Uteną. Kaip ir kiekvienais metais. Vaikų klegesys, slaugių profesinio pobūdžio kalbos ir beveik suaugę, kurių mintyse vien tik anas galas... Aš per prievartą atsiduriu tarp pastarųjų. Tuomet mažoji undinėlė dingsta, o vietoj jos atsiranda koketiška gražuolė, viliokė, šelmė. Vieni pakimba, kiti lekia tolyn. Mano charakteris, jau ir seniau buvęs labai sudėtingas, tampa pabrėžtiniausiu manęs akcentu. Tampu pasilkėlusia, arogantiška aristokrate, kartais, visai netyčia, nusišypsančia kažkokiam tipui.
      Bet čia ne aš. Ne aš. Ne aš. Tik mano kūnas, kurį valdo visai kta asmenybė. Antroji aš. Skiriasi ir mintys, ir išvaizda, ir rašymo stilius. Mes esame dvi skirtingos personos, negalinčios sutarti tarpusavyje.

Sveiki atvykę į Bitės ir Medaus pasaulį...