Nėra žmogiuko...

Girdi?
Pulsuoju tavo gyslom.
Karti ir besityčiojanti.
Saldžiai juoda ir karaliaujanti.
Be atvangos praryjanti tave.
Girdi?
Jau pasiekiau galūnes.
Lašelis po lašelio skverbiuosi vis gilyn.
Skaistutį baltą tavo kūną, koketiškai ir besiblaškančiai pirmyn.
Girdi?
Nedaug jau ir beliko.
Tik lopinėlis smegenų.
Iš lėto, vis dar besityčiojant
Apspangus ir lėtu ritmu.
Girdi?
Aš karaliauju.
Lenksies man, kaskart priglausdama.
Taip užvaldyt
Užjuodint
Ir išgelbėt
Šią naktį pajėgi tiktai KAVA!

Sapnuoja žmonės drąsiai.
Sapnuot saldu, kai nieks nežino, nieks negirdi...
Sapnuoja žmonės dažniausiai tai, kas buvo
Kiti - apie ką galvoją, ko trokšta, kas neduoda ramybes
Ir tik nedaugelis tai, kas bus
Ar nieko nesapnuoja.
Užjaučiu juos.
Tikriausiai sapnai per daug juodi, todėl neleidžiama jų prisiminti.
Arba žmogus per daug juodas, kad neleidžiama prisiminti gražių sapnų...

Po lietaus pasirodo vaivorykštė

:)

:)

"Tobulai gamtai, gamtai kūrėjai
Rūpi, ką vakar į širdį įdėjai,
Rūpi, kas būna, kai grožis pradingsta -
Čia rojus gyviesiems, kol jie nesustingsta!...
Gyvenimas tęsiasi!"

"Tobulai gamtai, gamtai kūrėjai
Rūpi, ką vakar į širdį įdėjai,
Rūpi, kas būna, kai grožis pradingsta -
Čia rojus gyviesiems, kol jie nesustingsta!...
Gyvenimas tęsiasi!"

Gal autorius nesupyks, kad pavardės neįdėjau...

Toks jausmas, kad žmonės užsiima ginybines pozicijas nors jų niekas nepuola...

Užteks.

Mėlynas auto-bu-siu-kas...:)