žvyrkelis
kanda padus
taip einam
kelintą kartą
dar kiek
ir prapliups
saulė numoja
ranką
padavei man
sakyčiau
sukam atgal
nes juk
lyja kaip tyčia
trisdešimt penkios
beprotybės
valandos
lyja ramiai
namo namai
kažkur tarp sudilusių puodų
siuviniai siuvinėju susiuvu
praeitį su dabartimi
čia ir dabar barbena
lietvamzdžiais neteka
siurbsnis
ir aš jau soti
jaučiu, kyla temperatūra, o gal išvis nebuvo nukritus
pakrypus, kaip ta pušelė prie pakelės
tavo būsimas eilėraštis su šimtais brūkšnių ir
„niu niu, negalima, negražu“
skaičiuok neskaičiavęs
beveik trisdešimt