Rašytoju nei gimstama, nei tampama, juo - mirštama. Tai vienintelė viltis.

Redaktorius davė rašytojui vieną dieną tam, kad šis sukurtų įstabią novelę. Rašytojas tuoj pat sėdo rašyti, tačiau taip gerai kaip praeitą kartą jam jau nebesirašė. Galiausiai kitą dieną rašytojas redaktoriui nunešė novelę apie žmogų, kuris susitvarkė savo kambarį.
- Ir tu tik tai per dieną sugebėjai parašyti? - tūžo ir nesiturėjo savyje redaktorius.
- Ne tik tai, dar kambarį susitvarkiau, - atsakė rašytojas ir buvo teisus.

Kartą šaltą naktį sėdo rašytojas rašyti įstabaus kūrinio ir jį kaip mat parašė. Parašęs perskaitė, nusispjovė, suglamžė ir išmetė tą kūrinį į šiukšlių dėžę. Po to susirado žmoną, vedė ir užaugino du vaikus. Už tai jam ir dėkojame.