tavo siakmadienineij koliazhai
kvepia diagintu cukrumi

gal reijkia piarnakvoti diena

diedeij mialagiuij pamiarkeu aky
ir niaviarkiou ir niaviarkiou
ar tian buvo cukraus kalnaij?tokie balti..

jeigu ysisukcheu y tavuo akrilinioo dazhoo diezhutia,piarsidazhycheu akis mielynaij

eijsi tu miegot ar neijsi?

Sveiki, dėde Juliau,
Kai paskutinį kartą rašiau jums laišką, jis prasidėjo panašiai. ”Sveikas, Juliau”. Aišku, gavau barti. Kaip galima į šešesdešimtmetį su kaupu žmogų kreiptis tiesiog vardu?? Nu ir nerašysiu. Klūpojau prie klijuote tiesto apvalaus stalo. (prie jos viskas limpa). Nu ir nerašysiu (o juk ka tik išmokai). Nerašysiu.
Vis ūždavot smegenis su tuo savo pasakojimu apie šokoladinį namą. Tais laikais šokoladą matydavom taip retai. Prisimenu kartą tėvas iš darbo parnešė šokoladinę žuvį. Tokia didelę. Gaila buvo trupinti y gabalėlius. Užtai šventai tikėjau apie tą namą. ”Tu atvažiuok pas mane į svečius ir pamatysi, stovi, bijau kad tik neištirptų, va tokio didumo, lengvai įtilptum”.. Tikrai tikėjau. O dar jūs mokėdavot su mumis, vaikais, šnekėtis kaip su suaugusiais. “Parūkom?” (atkišat pakelį)..”Bet man juk aštuoneri”..”Tikrai? argi? hm..nepastebėjau”..Dėdė melagis, dėdė melagis. “pala pala ar aš? Tu ka, ir apie šokoladinį namą galvoji meluoju?”…”ne-a”..
Jeigu dabar kur nors gaučiau šokoladinį karstą..parūkom?

nuoriejau auginti moosoo citrinmiady,kazhkas pastatie..pf..pfikusa..jis kasdien numiata po 2 lapus ir ash jo nialabaij miextu,nias juk nuoriejau citrinmiadzhio..
ateijti tavias ar ateijti?

nuoriu dobiliukoo tarpupirshchiuosia

kazhkas ykanduo,dazhneuseij kandzhioujuos ash,biat jagu ykanduo man,taij turboot che nia ash..

pesni_rybaka