Saulelė motulė,
dangaus ji dukra,
naktį nemigus ji guli
ir liūdi viena...

Mėnulis tik budi –
prižiūri žvaigždes,
o skliautui prakiurus
užlopo skylęs...

Gimė Visata. Bet seniai, kai vienas už atomą mažesnis taškas neatlaikęs spaudimo išsiplėtė. Taške esanti juodoji visatos medžiaga suiro į daugybę mažų plotelių, kurie tapo galaktikų centrais, aplink kuriuos formavosi žvaigždžių kamuoliai. Bet kas, kaip ir kodėl? Niekas nežino. Nežinau ir aš. Todėl tai tik mano mėginimas suprasti, kas nesuprantama.
Na dabar susipažinkim. Žmogus aš, turintis Juliaus vardą. O kas tu? – nežinau... Turbūt taip pat žmogus. Tiktai aš iliuzinis žmogus, o tu? Žinoma, tave kažkas sukūrė. Mane irgi, tik kitaip. Aš minties kūrinys, o tu esi dvasinio ir fizinio ryšio rezultatas. Nors galbūt tik fizinio – kas čia žino.
Kadangi jau susipažinom, tai galiu pasakyti ir kas ta rožė. Apibūdinti ją sunku, nes jos neina paliesti. Nebent esi to vertas. Tiesa ta – be jos Visata beprasmė. Dar nesupranti, kas ji? Aš irgi nelabai. Jaučiu ją, bet jos nežinau. Keista?
Rožė, žydinti visatos gėlė, yra vidinio „aš” centras. Kai noriu svajoti, einu mintimis į tą centrą. Rožė yra mano galaktika, turinti gražius žvaigždžių žiedus. Užsimerki – matai, kaip žiedai prasiskleidžia. Nieko daugiau nereikia, todėl nesinori atsimerkti.
Tik jos čia nėra. Ji kitoje, ne mano sukurtoje, galaktikoje. Žydi ten ir džiaugiasi saule. Aš irgi džiaugiuosi. Susikūriau jos iliuziją ir lauksiu, kol sutiksiu savąją rožę. Nutiks taip ar ne. Apie tai nemąstau.
Iliuzinis žiedas jos nuostabus. Regiu jį ir nesuprantu – tikras ar ne. Ir taip kasdien. Norisi paliest, bet negali – ne tau jis.