Dėmetsio, tsįryt, paryciui, pet lapai lapai anktsti, mane puvo itstikutsi apokaliptsinė juodojo kotsmotso nuojauta drauge tsu apokaliptse ir paitsiai neįdomu jeigu tsitaip pakliūtum į ją, ne tą kotsmotso tskylę, pet dar paitsiau tai yra pajutsti realypėje, jau papuduts, o ne miegant...hm, net nezinau, ar tsits pranetsimats yra tsvarputs, turpūt tsūdats ir tiek, neverta dėmetsio. Priets tai ir vits dar, kamuoja pegalinė auktscio paimė, lapai lapai paitsi ir pati klaikiautsia, pet lapai lapai tsiaupingo auktscio. Po to, tai reitskia patskui, po antro po to, o ne tsito pirmo, pradėjau zagtsėti, pamaniau, kad Omnia apie mane galvoja, arpa net mini, ir nutstojau. Tada patakiau durniuts ir nutariau vėl uzmigti, po zagtsulio nutrauktots apokaliptsėts ir zagtsulio nutraukimo vardo atspėjimu, pet jauciautsi kaip dieną ir neuzmigau iki vitsai itsautso, ir tik patskui iki pitsrycių dar pamiegojau, o dapar patsiprotsyjęts manau, kad verta itsvirti tsriupytėts ir vą ką reikia ratsyti į dienoratstį, atsmeniniuts dalykuts, vitstots, HO HO HO!:P

Atsipratsau.

Ats netsuprantu...ką reitskia jūtsų Piktograma???...Ats juk vitsada utsidedu Gerogramą...kodėl nėra tokio patsirinkimo??? Tia pazeidziamots tsitaip mano teitsėts, taip?

Aš jumts ne zmoguts galų gale, vitstos! Galaktats ats, tseniai jumts tsakiau! Nereikalaukit its manęts, kad pūciau pernelyg zmoguts! Ne! Niekada! Netsitikėkit net! O tai ateina ir aitskina man vitską...Ats jumts ne zmoguts! Ir nepūtsiu! Zinokit! Ir its vitso - tsits its mano namų! Taip. Va jumts:P

Pa pa pa!

Uztenka tų vaizdinių.

“Autorius turi būti toks gyvas, kad net miręs. Ir toks miręs, kad net gyvas“

“Mąstymas gali padėti suprastj daiktų ir reiškinių ryšius ir sąveikas, bet naujo pasaulio mąstymas nesukurs. Iš vieno pasaulio jis galėtų sukurti kitą pasaulį. Bet sukurti pasaulį iš nieko mąstymas negali. Jis negali veikti pagal ne šio pasaulio (ne materijos) dėsnius, nes jis yra materija. Jis gali sumodeliuoti, kad, norint perkelti medį, reikia kastuvo arba ekskavatoriaus ir t.t., bet negali sumodeliuoti to, kas nepaklūsta materijos dėsniams. Kalbėdamas apie medžio išsirovimą ir persodinimą per tikėjimą, mano manymu, Kristus kalba ir apie tai, kad žmonės turėtų išsivaduoti iš visokių stereotipų, baimių, priežasčių ir pasekmių grandinių, prietarų ir mąstymo. Mąstymas tam tikra prasme (kitokios būties prasme) tėra prietarai. Tikėjimas yra beprotybė. Bet tik tada, jeigu atskaitos tašu laikysime mąstymą ir šį pasaulį. Jeigi žvelgsime iš kaži kokių kitų pozicijų, gali pasirodyti, kad ši “beprotybė“ yra pats tvirčiausias pagrindas ir tiesa, o mąstymas bereikšmis. Specialiai parašiau “ iš kaži kokių kitų pozicijų“, nes manau, kad tose kaži kokiose kitose pozicijose ir gyvena “numiręs autorius“ ir pati poezija. Laužas dega ten. Ne šio pasaulio ir tikrai ne laiko laužas.“

Gintaras Bleizgys

Ats vienats ratsykuotse! Pataka...net prūtskėts nėra, ach.

Keptats zuikits. Ir vitskats, tuo vitskats patakyta.
Nepeaitsku kats itsgyvents po Martso kronikinių kartscių.
Tritsdetsimt vienats, nukrito iki tritsdetsimt, pet neaitsku ar ilgam ir nepadeda.
Mano makaulytėje kyla, reikts eiti aptsitslapinti pliuzkytę, nets liezuvits tuoj tuoj itslyts ir akyts kaip tų vakaryktcių tipų arpa kokiots Alitsots karvėts HO HO O..mo..mū.