Kai buvau 30 metų vaikas man nutiko štai kas.

Sėdėjau prie upės. Šalia manęs nusileido paukštis. Apsidžiaugiau ir ėmiau iš pradžių tyliai šaukti tėvams: "Antiš, antiš". Jie atsisuko į mane ir pamokomu balsu pasakė: "Ne, ne antiš o antis...Antis" Aš vis toliau kartojau savo. Tėvai ėmė mane mokyti. Kas kart kai jų nepaklausęs kartodavau savo žodį jie vis pikčiau tvirtindavo savo. Galiausiai visiškai netekę kantrybės jie sugriebė mane už rankos (abu) ir piktai iškošė pro dantis: "ANTIS". Liepė kartoti. Pakartojau. Supratau kad tai antis. Paukštis nuskrido.

Šiandien man sako kad praradau savo individualumą, esu nebeoriginalus. ANTIS...

Tačiau net ir dabar nepajėgiu suprasti, iš kur tėvai buvo įsitikinę, jog tai buvo antis. Kas jiem tai pasakė?.. O gal tai iš tiesų buvo antiš?..

Už savo prakeiktą projektą gavau 10... Ačiū Dievui. Būtų pabandę man mažiau parašyt. Kaip jiems atrodo kam aš tiek darbo įdėjau?..


Tik švesti jokio noro nėra...:(

Kad as zinociau:))) Siandien turbut ne bet rytoj...

Vienas iš išlavinto mąstymo bruožų - sugebėti svarstyti nuomonę, su kuria nesutinki.

                                Aristotelis

Nenuvertinkim liūdesio, nes tik jisai
Mums parodo, kas tai džiaugsmai...

                                              FOJE

DĖMESIO DĖMESIO!!! PRISIPAŽĮSTU KLYDĘS!!!

Visada sakydavau, kad nesuprantu poezijos. Sakiau, kad jos NIEKADA nerašiau ir nerašysiu. Todėl ir nevertinau ir nevertinsiu. Nes kaip galima vertinti tuos dalykus, apie kuriuos nenusimanai? Na, ne tame esmė. Svarbiausia, kad neseniai bevartant senus daiktus mama rado kažkokią užrašų knygelę. Žinoma buvo įdomu prisiminti. Tačiau tai, ką ten radau atpirko visus lūkesčius [blogąja prasme žinoma:)]. Ten radau savo pirmuosius kūrybinius bandymus. Rašiau regis 7 metų... Tai buvo EILĖRAŠTIS... SIAUBAS.

Taigi norėdamas sužinoti nuosprendį ar man jau verta rašyti ir vertinti eilius atiduodu šį savo pirmąjį kūrinuką Jūsų verdiktui...

                Be pavadinimo[kolkas]
Donatas kišo laidą į rozetę
Ir jo vos nenutrenkė
Jeigu būtų kišęs du laidus
Būtų užsidegus šviesa

Donatas kišo du laidus
Bet šviesa neužsidegė
Jis pasakė: "Trumpas sujungimas"
Bet tai buvo netiesa
Nes sprogo liustra...

Priešistorė ir kitos pastabos: Šis eilius paremtas tikrais faktais. Rašiau poto, kai į rozetę pabandžiau įkišti virbalą. Labai smagiai rozetė sprogo. Net ir dabar atsimenu. Skaitant reikia nuolat pabrėžti paskutinių eilučių žodžių paskutinius skiemenis. Regis ir viskas.

P.S.Aš čia visiškai rimtai...:)

DĖMESIO DĖMESIO!!! PRISIPAŽĮSTU KLYDĘS!!!

Visada sakydavau, kad nesuprantu poezijos. Sakiau, kad jos NIEKADA nerašiau ir nerašysiu. Todėl ir nevertinau ir nevertinsiu. Nes kaip galima vertinti tuos dalykus, apie kuriuos nenusimanai? Na, ne tame esmė. Svarbiausia, kad neseniai bevartant senus daiktus mama rado kažkokią užrašų knygelę. Žinoma buvo įdomu prisiminti. Tačiau tai, ką ten radau atpirko visus lūkesčius [blogąja prasme žinoma:)]. Ten radau savo pirmuosius kūrybinius bandymus. Rašiau regis 7 metų... Tai buvo EILĖRAŠTIS... SIAUBAS.

Taigi norėdamas sužinoti nuosprendį ar man jau verta rašyti ir vertinti eilius atiduodu šį savo pirmąjį kūrinuką Jūsų verdiktui...

                [i]Be pavadinimo[kolkas]
Donatas kišo laidą į rozetę
Ir jo vos nenutrenkė
Jeigu būtų kišęs du laidus
Būtų užsidegus šviesa

Donatas kišo du laidus
Bet šviesa neužsidegė
Jis pasakė: "Trumpas sujungimas"
Bet tai buvo netiesa
Nes sprogo liustra...

Priešistorė ir kitos pastabos: Šis eilius paremtas tikrais faktais. Rašiau poto, kai į rozetę pabandžiau įkišti virbalą. Labai smagiai rozetė sprogo. Net ir dabar atsimenu. Skaitant reikia nuolat pabrėžti paskutinių eilučių žodžių paskutinius skiemenis. Regis ir viskas

P.S.Aš čia visiškai rimtai...:)

Kiekviena viltis yra beprasmė. Nė vienam žmogui neturi šauti į galvą susimąstyti apie svajų įgyvendinimą. Priešingai, jis privalo suvokti vilties beprotybę. Jeigu jis tai suvokia, gali viltis. Jei žmogus dar gali svajoti, gyvenimas yra prasmingas

                          Robert Schneider
                                "Miego brolis"