Va, tokia pasaka man buvo pasekta vakar, prieš einant miegoti :

"Seniai seniai, už 9 jūrų, 9 marių ir 14 miškų buvo karalystė. Tokia beveik niekuo neišsiskirianti iš visų aplinkinių. Na, gal tik minkštaširdžiu karaliumi, kuris visiems viską atleisdavo, nebuvo piktas ir nieko nebausdavo mirties bausme. Būtent dėl to iš bado mirė karalystės budelis, bet tai jau kita istorija. Gretimose karalystėse nepatenkinti gyventojai išguidavo visokius elfus, nykštukus, naminukus ir kitokius padarus. O visi šie plaukė į minkštaširdžio karalystę. Tikriausiai nereikia aiškinti, kad karalystėje priviso devynios galybės visokių padarų. Vietiniai gyventojai buvo gana ramūs, bet ir jų kantrybės taurę kai kas perpildė.
O tai buvo drakonas. Tikriausiai nereikia aiškinti, kad tokiam padarui reikia pakankamai dau vietos ir maisto. Ką jau bekalbeti apie tai, kad čiaudedamas jis gali sudeginti ištisus miškus... Žmonės norėjo, kad drakonas keliautų kur nors kitur. O drakonas keliauti niekur nenorėjo.
Karaliui nebeliko nieko kito, kaip pasiskaityti seną knygą kuri vadinosi: "Drakonu galabijimas žaliems". Karalius susirado šarvus, kardą, skydą, net žirgą iš kažkur gavo. Taip ir iškeliavo minkštaširdis karalius pas siaubūną: Apsišarvavęs, ant žirgo, vienoje rankoje laikydamas kardą, o kitoje knygą.
Karaliui teko nemažai keliauti, nes drakonas nusprendė, kad reikia pasportuoti ir bėgiojo po visą karalystę. Kai pagaliau jie susitiko, karalius atsivertė knygos skyrių "Ką daryti pagaliau susitikus su drakonu, arba 10 būdų kaip pabėgti gyvam."  Karalius pasinaudojo pačiu pirmuoju budu: "Mosikokite rankomis, bekite ir rekite. Stenkites, kad drakonas butu už jusu ir nuolat mažetu."
Drakonas nustebęs žiurejo i nubeiganti karaliu. "Vėl likau nesuprastas!" - gailiai pagalvojo ugniaspjaudis. Nusprendęs, kad karalysteje visi jo nekenčia, drakonas iškeliavo.
Karalius tapo žinomas kaip puikus drakonų išvarinėtojas. Tačiau tai turejo ir blogu pasekmiu - gretimose karalystese pradejo kalbeti apie minkštaširdžio kurstomą neapykantą magiškoms butybems. Žvangindami ginklus kaimynai atėjo prie karalystės sienų, norėdami nuversti tironą nuo sosto.
Na, bet pakalbėkime apie drakoną.
Jis keliavo ilgai ir nuobodžiai, kol galiausiai priskrido šiaurės ašigalio. Kaip ir priklauso šilumą megstančiai butybei, jis persišalde... Persišaldęs jis eme čiaudeti. Tikriausiai nereikia aiškinti, kad jis čiaudejo ugnimi? Tai sukėlė šiaurės ašigalio ledų tirpimą, o tuo pačiu ir vandens lygio pakilimą.
Visos anksčiau minetos karalystes atsidure po vandeniu. Vietiniams gyventojams neliko nieko kito kaip prisitaikyti prie aplinkos ir jie tapo undinėmis ir undininais. Drakonas persikvalifikavo ir tapo jūrų pabaisa.Visi gyveno ilgai ir laimingai.

"

Mergina neištariamu niku :}

Paleidau savo smagią nuotaiką pasiganyti po pievas ir įkvėpimo pagaudyti.
Todėl blaškausi...

Keistai smagi nuotaika.
Gal užsiliko dar nuo vakar, kai vakare mane išmaudė lietus.
Buvau jau jo pasiilgus :)
Ar kai vėl žiūrėjau "Mano gyvenimo Žuvį" ir ašaros pačios ėmė tekėti skruostais.
Gražus filmas :)
O gal tą nuotaiką radau netyčia tarp juodųjų serbentų krūmų arba braškėse. Ir kaip pasakų paparčio žiedas ji įkrito man į kišenę ar įsivėlė į plaukus.
Tikriausiai nesvarbu.
Bet keista :)

Rankioju žvaigždes iš rožių krūmo.
{skausminga}

Šiandien teko kelias valandas rakinėti vyšnias. Nuo jų sulčių sugrubo pirštai ir paraudo rankos (kaip krauju aptaškytos).
Sėdėjau lauke ir klausiausi, kaip dainuoja močiutė su seneliu senas dainas, ilgesio kupinas ir vėl pasijaučiau lyg grįžus keletą metų atgal...

Ant mano monitoriaus tupi rudas naktinis drugelis :)

Juodieji serbentai

Ežeras...
Jau buvau pamiršus, kaip kvepia jo vanduo, jo miškas, jo ramybė ir tyla...
Kaip gera ten pabėgti... nuo pasaulio... nuo savęs...