Kai šiandien pamačiau vos ne kiekvieną dieną mano akių matytą peizažą, pamačiau jame viltį. Pirma iššokus mintis buvo, kad jame atsirado viltis, nes oras buvo ramus, ir prieblanda maloniai glostė akis... Galų gale, tai upė ir medžiai jos krantuose, kaip tai negali sukelti panašių asociacijų. Bet šita mano hipotezė akimirksniu buvo paneigta žymiai logiškesniu pastebėjimu.
Tai nėra kažkokia netikėtai atrasta mega-idėja, bet kažkaip tuo momentu aštriai pajutau, kad mes gi matom ne tai, kas iš tikrųjų yra. Bet kokia mūsų esminių pojūčių gauta informacija yra projekcija to, kas tuo metu vyksta viduje.
Ir tą patį peizažą tą patį vakarą kažkas matė kaip viltį, kažkas kaip atgailą, kažkas kaip pabaigą (turbūt tie žmonės, kuriems turėtų būti skirtos lentelės "TU RŪPI" pakabintos ant Vilniaus tiltų). O kažkas tiesiog matė upę ir medžius.

Spalvos neegzistavo kol pasaulyje neatsirado pirmi padarai su regėjimu.

You know that feeling, when you refuse watching a movie because it will be doing nothing, so you just do nothing instead of watching a movie.