Neuždrausi vėjui pūsti
Jūrai - varinėt bangų
Aš tau meilės saldų gūsį
Su laivais atgabenu.

Tu išnyksi it miražas
Lyg poezijos pasažas
O aš liksiu vėlėi vienas
Nusiminęs, susigėdęs...

Kelsiu vėliavą iš marių
Ten, kur vynuogės apsalę
Mūsų meilės vedini
nepaklysime kely.

Tu išeisi - aš ateisiu
Kur rytojaus pilkas skliautas
Susilieja su mėnulio
Sutemų gilių apsiaustas.

Aštrus durklas bus mano likimas... Šaltas kapas - mano prieglobstis... O iškilioji mano akių šviesa... Kito pasaulio dvasios nešėja... Tu - vienintelė prasmė mana... Tik dėl tavęs... Tik dėl tavęs šią niūrią valandą nakties nerimsta mano siela... Tavo aukso sparnai plazda kažkur toli... O gal ne... Nušviesk mane tyra šviesa...

Įkvėpk vienišą poetą...

Už tikras vertybes, tiesą ir poeziją... Poeziją sielai, sukurtą proto ir nepaliaujamai vilnijančios krūtinės... Tikrą, nesumeluotą, nuoširdžią poeziją, kurią galima dainuoti, kad po klonis skambėtų ir aidėtų širdžiai mielos melodijos. Poeziją, kuri ne tik grožiu žavi, bet ir moko tikrų vertybių, nuo kurių nutolome...