ant vertikalios pamiškės išlenkto
šalto kavos bokalo su ledukais
mano krūtinės plaukai yra barkodas
kurį subangavęs ir nubraukęs
putą nuo ūsų gali lengvai atsikvėpt
ir įsidurti pėdas į jūros ozoną

pablukę miesčionys
lipa į troleibusus ir išlipa
mieste jau visai einantys
šokti ir būt su savimi

46 chromosomų autobuse
kyla į kalną, tripina
kartu su mumis visais
fabijoniškėse

jei vienas sakalas
jei daug jie vabzdžiai

prisipeleninau lėkštę
tai padarė ji
ant jos dubeniukas
raudonas ir kepurė
geltonos mirštančios
pajūrio gėlės
balkonas ant žiedo

vėjas pelenais prikemša šašlykus nanokompiuteriais
ir tu juos valgai jie sklinda po tavo smegenis
nežemišku greičiu sakydami kad jau prijungtas
sezonas

avis overdosina
atvažiavo graži veterinarė
užsivilkus kombinezoną
purtos visa savo putose
su vilku suleidom įkolą
ir nupisom jos džipą

nebeskaitau tavo laiškų.

o krenta ir krenta į paštą. kartais nepataiko
vienas kitas, nusklendžia tai ant stogo,
kuris vis dar raudonas, tai į prūdą kur vasarom
maudydavomės, ar net į kaimyno arbatos puodelį
ryte. beje, geriu tiktai kavą dabar, jau pradedu
jausti ant širdies, kaip sako, ten tarsi dygliukai
tokie išsišokę, o laiškas, kurį siuntei per gimtadienį,
taip pat nepataikęs į paštą, pakibo ant vieno iš jų.

vis dėlto atplėšiu retkarčiais kokį gražesnį,
jeigu tikrai tamsu. štai pavyzdžiui labai nustebau
prieš keletą mėnesių voke atradęs katę. nebuvo
dar žiemos, o ta tiktai murkia murkia, lyg prišaukti
ką norėtų... nežinau, ką čia pasakiau, o ir katės
seniai nebėra, išmainiau turgelyje į porą obuolių,
kam man tą katę siuntei, iki šiol nesuprantu.

taip pat atsimenu tokį ryškiai žalią paketėlį,
maždaug mėnulio dydžio, jei žiūri pro langą,
kaip neatsiminsi, šypt, kai gražiai prisegta papūga
tiktai klykavo DVIRATIS! DVIRATIS! bala nematė
to dviračio, bet aš pamačiau. kaip jis puikiai
išlankstytas, net keista dėkoti, bet ačiū, tinka.
na o papūgą nugirdžiau degtine, nenutiltų kitaip,
jai tiktai dviratis! dviratis! važinėjuosi kartais
o kad plevėsuoja vėjyje žali popieriaus pedalai,
net akys nuo dviračio laisvės ašaroja.

bet gana gi. šaltoka dar vis. štai šiandien gautu
tavo paskutiniu laišku norėjau ugnį užsikūrent,
gal ir negražu būtų, šiaip ne taip susilaikiau.
nenoriu meluoti, tikrai nežinau kodėl perskaičiau.
iki tol viskas tarytum buvo gerai; katės, origami
dviratukai ant lentynos, papūgos, kokia retesnė
moneta (ir iš kur tu gavai tą 1805 carinės rusijos
kapeiką? ji nemaža tūkstančių verta), aj, gi dar
mamą buvai atsiuntus... nežinau...

galėjau neskaityti, juk tikrai galėjau. ir vokas
niekuo neišsiskiriantis, gal ta kraujo dėmelė kalta,
bet ne pirmas kartas, nebestebina jau. nepakitęs
raštas, toks pat plaukiantis, net skaityti nereikia,
įplaukia, įteka kaip upelis į upę, ar kaip šaltas
šaltinio vanduo į pilką metalinį kibirą. čiurli čiurli...

būčiau sudeginęs, žiūrėčiau į liepsną, šypsočiaus,
tyliai grotų radijas, blyksėtų virtuvės lempa,
kaskart kai neatsidusčiau. dabar gi matau, naktis,
matau kaip mudu einame prūdo linkui, nebijom,
tu sakai vieną gražią eilutę apie ąžuolus aplink,
jie įbridę į ledą temdo kaukiantį mėnulį, apkabinu
tvirčiau, matau kaip einam, žėri tos žvaigždės
dygliukais krūtinėj, keliu plaukia popierinis dviratis,
šmurkšteli kažkur katė, šalta kažkaip.

sėdžiu dabar, toks nostalgiškas vaikas,
nes vis dėlto einam.        [pabaiga]

krosnyje gęsta žalia padanga, rankraščiai. ir juodas
šėtonas beviltiškai kaminu kyla aplipęs smala. troba
virsta degtuku įsodintu į mūsų gražią žemę. o tada
nėra pabaigos. degtukas virsta ugnele, na o ugnelė -
dangumi. dangus nevirsta, dangus krenta. šukės,
aišku, žėri. žėrėjimą skauda truputį. skausmas, -
skausmo nėra ir nebūties nesunkina joks laikas.
ir laikas - rytas - laikas pasitikti paštininką. šautuvu

geroji gyvatė

ketvirtadienį