Pavadino mane Bella. Tikėjausi, kad tai viską pakeis. Pakeitė. Gaila tik mintyse. Bet gal nuo to reikia ir pradėti? Kai skauda dūšioj, nereikia gydyti kūno...

Dar neieškau, nors jau vertėtų pradėti. Sunku. Viską pradėti iš naujo... Bet aš būsiu stipri

užtenka vienam nusispjauti į darbą ir pasekėjai neria stačia galva...

Et... Smagu. Nėra laiko liūdėti. Tik pabandyk, kam nors pasiguosti, kad liūdna, negerai, mikliai prisistato žmogutis su Šypsena, paglosto, pakutena ir pravėręs gretimas duris parodo pasaulį, kuris visada buvo šalia, tik per liūdesio šydą neįstengei jo pamatyti.

Ir žinok žmogau, kurioj vietoj darai klaidą, jei niekas nieko nepaaiškina... Ir skauda, ir pikta ir nežinai ko trūksta, tuo labiau ko nori... Kaip išpkėšti visa tai iš krūtinės, užkasti arba pakišti po akmeniu, tegul niekas neranda, tegul niekas nežino, tegul tai lieka. Nenoriu apie tai galvoti, žinoti, nenoriu

Ir kaip tau pasakyti? Pati nežinau ar reikia :) Buvo... tikiuosi ir tau :)

Kartais, kai labai labai noriu, aš galiu būti geriausia :) Ir tada mane myli...

Kažkaip viskas kryptingai teka .... grioveliu...

ir koks vis dėl to gyvenimas yra keistas, kartais toks žiaurus, kad verkti norisi, bet jau po minutės - nuostabus ir džiuginantis...
Niekada jo nesuprasiu.

Kodėl kartais tai, kas atrodo teisinga, pasirodo, kad yra didžiausia klaida...