Stebuklu niekada ir nebuvo.

Tai mano pasaulis, kuris turetu prpiklausyti tik ma. Jame kurciau savo taisykles. Priimciau tai ka noriu priimti. Apibrezciau laimes savoka ir ja tureciau. Nesimaivyciau, nepataikauciau. Nekurciau jausmu, o tiesiog juos isgyvenciau. Nera mano pasaulio, todel ir sunku. Gyventi kartais velniskai uzknisa ir kai neturi, kur tada nueiti.. pasidaro tiesiog sunku.. Nejau is tikruju jei jautiesi nelaimingas, vadinasi visgi esi laimingas?

Ir kas gi man pades save surasti? (: