“Gyvenime, aš tave myliu!” – sušukau saulėtą rugpjūtį. Atsigręžiau atgal ir išvydau savo dienas… Tu šypsojaisi man iš praeities liepų žiedais, bičių dūzgimu ir banguojančiomis rugių varpomis… Žengiau didelį žingsnį pirmyn ir radau save prie lango… Tu verkei krištolinėmis ašaromis ir aš užsidariusi tarp keturių sienų turėjau tave guosti… Glostyti tavo pliką galvą ir peikti žmones, nukirpusius tavo auksinius rugių plaukus. Apkabinti sušalųsį kūną ir keiksnoti tuos, kurie drįso tavo drabužius suvežti į savo dulkinus kluonus. Turėjau žiūrėti į plikas tavo akis ir trokšti atkeršyti vėjui, išnešiojusiam tavo gėlių sėklų blakstienas… O aplinkui gyvenimas virte virė. Aš viena sedėjau ir žvelgiau į tave. Žvelgiau su neapykanta,
nes išgirdau, kaip sukuždėjai rudeniui – ateik ir užimk mano vietą…
iš tikrųjų visai nepykstu -- merkiu akį ;