Kalbėk
Naktyje
Blyškiai žibantį
Melą -
Vabalą
Menką,
Per naktį
Ant kerplėšos
Tupintį -
Man kaip musei,
Lede įšalusiai,
Jei užminsi -
Skaudės,
Bet nestipriai,
Tik truputį.
kur vaiko šešėlis basas atsargiai per skersgatvį brenda sulėtintam filme, ir matos, kaip vėjas praveria langą Pylimo gatvėj, ir skrenda popieriaus lapas, kažko aklinai prirašytas, ir tu išeini į kiemą, o upės vienodas ratas tas pats ačiū Dievui:
Skaityčiau romaną apie save, tai po trijų puslapių nusispjovęs mesčiau tokią knygą į kampą. Sakyčiau, jog autorius visiškai nesugeba regzti paprasčiausios, nors šiek tiek įtikinamos istorijos, o tokių herojų literatūroje apskritai nebūna ir būti negali. Visiška anemija ir jokio gyvenimo pažinimo. Jokios gyvybės. Poelgiai nemotyvuoti, situacijos iš piršto laužtos.