Man viskas praeis,    šone Nemunas,
      stiprus ir sraunus.
      Netikiu, jog įkišus
      galvą, neišplautų.
      Ir dar bus vasara,
    kuri laukia priekyje,
    už dešimt kilometrų
  ir panašiai tiek minučių.
  Suleisiu pirštus į žemę
    ir užkasiu tavo akis    iš savo minčių.

Autobuse bandžiau viską:
Miegoti, žiūrėti į kažkokį
džiovintą kefyrą ant langų,
žiūrėti į kaimyną, rasti
patogią padėtį mintims,
užsimerkti prieš saulę.

Išgėrusi auksinio blizgančio
kefyro, nebandžiau tik
negalvoti apie tave.

Ačiū tau, nes padarei
ateinančią vasarą
ilgiausią pasaulyje.
Kai grįši, aš jau būsiu sena.

Pasodink mane
ant stalo
vėl.
Nes niekam kitam
jis vistiek nebetinka.

Man patinka būti gyvūnu,
nes gamta taip sutvarkė,
kad kai esam kartu
nuo hormonų išeinam iš visko.

Nešioju tamsius akinius
kad vyrai nematytų mano akių.
Gėda savo žvilgsnio,
kuris vis ieško
ne jų.

Mindaugai,
Tu gersi
mano kraują
ir mano pieną.

Ne, ačiū, vis dar
neturiu apetito maistui,
aš soti dienomis,
kurios buvo.

Didelės,
pilnos.



Kiek laiko truks,
kol suvirškinsiu?

Šiandien rytas išaušo  po keturių valandų.
Prieš tai buvau ne pas save,
norėjau tokiu būdu kažkokių keistų dalykų.
Ar tai pabėgti ar tai pasimiršti, neatsimenu..
Nepabėgsi, mieloji, čia reikia atbūti.

Ką man daryti, jeigu nuo šiandien prasidėjau būti rašytoja?
Nepykit už stiliaus klaidas, bet aš labai tingiu galvoti, kaip reikia,
noriu, kad ateitų spontaniškai, kaip žvirblis iš patarlės  ar kas ten.
Na gerai, apie patarlę atėjo ne iš karto.
Ai, baigiu rašyti, nes man atrodo jau eina į pabaigą spontaniškumas.



Dėkoju savo lietuvių kalbos mokytojai,
kuri išmokė visų naudingų dalykų apie poeziją.
Išaiškino kaip ją interpretuoti:
Suskaičiuoji skiemenis, tada skyrybos ženklus,
tada ieškai aliteracijų, jų kiekis -  ypač svarbus.
Pasikuiti po autoriaus gyvenimo peripetijas.
Ir būtinai surandi lyrinį subjektą - jis visada yra eilėraštyje.
Man šitas patikdavo... Galvodavau, jei aš sukurčiau eilėraštį,
Tai tikrai be lyrinio “aš”.


Noriu rašyti eilėraščius, nes noriu pamiršti apie meilę.
Nes meilė yra nesąmonė, neklausė manęs, ar pageidauju.
Dabar niekas neskanu,
Miegas nebe miegas, o gulėjimas.
Mąstau mąstau ir kartais noriu pasibaigti,
nes jaučiu, kaip beviltiška.
Bet kas tas jaučiu?
Aš daug ką jaučiu ir nesuprantu niekada teisingai ar ne.