Taip, ta pati.

         – Eik, pavargau, – nugirstu. Pakeliu galvą, atplėšdama žvilgsnį nuo sterilių grindų. Akimis perbėgu mažu embriono poza susirietusiu kūneliu. Neslėpdama sumišimo, klausiamai pasižūriu į stovinčią prie lango seselę. Ji linkteli. Atsistoju pasilaikydama už spintelės briaunos ir palinkstu prie švelnios spalvos chalatu vilkinčio gumulėlio. Lūpomis paliečiu šiltą, raukšlėtą smilkinį ir... užuodžiu sultingų ką tik skanautų braškių kvapą. Aidu atsikartoja prieš keliolika minučių girdėtas jos kikenimas ir gana guvus pasakojimas apie ligonius lankančią jauną vienuolę.
         – Iki rytojaus, – tariu laukdama sutikimo ženklo. Žengiu  durų link ir darsyk dirsteliu. Pavargusi ranka lėtu mostu linkteli man eiti. Tyliai užveriu duris. Kojos tarsi šaknys neleidžia judėti. Pro šalį šviesia spalva dažytų sienų fone tamsiu rūbu nušmėžuoja kunigas. Sutarška baltų chalatų lydimo tuščio vežimėlio ratukai... Ūmai atlipusiomis nuo grindų kojomis pasileidžiu laiptais žemyn. Trinkteli lauko durys. Vakarinė vasarojanti saulė ir gaivus vėjo šuoras pavilioja prisėsti ant suolelio kieme. Užsimerkiu ir atsuku veidą šiltai, ašaras džiovinančiai glamonei. Geltonais kaip pienių vainikai ratilais išplaukia mano vaikystės akimis matyti vaizdai. Mintys praeitin nuskraidina kartu su ja, optimizmu degančia ir niekada nepasiduodančia kvatokle...  
          – Sulauk... rytdienos, – prašau lėtai nueidama.
          – Ar turiu teisę? – dilgteli.