Norėjau nušokti nuo tilto,
Norėjau išokti iš lėktuvo,
Norėjau stovėt gatvei kur važiuoja milijonai mašinų,
Norėjau numirti,
Norėjau patirti,
Norėjau pamilti,
Bet vieno nenorėjau tavęs užmiršti.

Tu deginai man sielą karšta meilės ugnim,
Tu užbūrei mane savo meilės akim,
Tu privertei tave mylėti savo mylinčia širdim,
Tu įsimylėjai mane kai aš pažvelgiau į tave savo spindinčiom akim
Ir žinai ką?
Aš myliu tave labai.<3

Jis kaip sniegas karšta vasaros dieną,
Kaip lietus dykumoj,
Kaip žiemą žydintis žiedas,
Kaip meilė manoj širdį,
Jis turi vietą po saule
Tačiau vis jo nerandu,
Svajonėse jis drebina mano pasaulį,
Tačiau laukti darosi per sunku,
Ir kasdien aš klausiu:
-Kur tu?

Kai saulė bučiavo kalnus

Rasos lašeliai pabučuiavo žolė

Vorantinkliai deimantais suspindo

Vanduo nušvito kaip stiklas.

Ramus rytas  aušo

Žadantis kažko pradžia

Gal ir pabaiga visko

Niekas nežinojo

Naktį paukščiai nečulbėjo

Pelėdos naktinėjo

Varnai kranksėjo

Visi tylėjo

Pradėjo ji tekėt ryte

Viskam užtilus likome tik mes

Nužudėme gyvūnų dainas

Ir patys mes prabilom

Savaniaudžiai žmonės

Garbėtroškos protingos

Siekem robotų,netikrų butibių

Žudome mes savo motina didžiausia

Kuri augina mus ant savo kūno

Retas tas kuris susiprotėja

Dažniausiai būna per vėlai.

Safyro mėlynumo pakrante skalavo valtys,

Viskas buvo nusiramine,

Rūkas ant kranto klojos patalus,

Kai our dar degė naktinės žvakės

Kai kur jau vėjas užpūtė

Pro langus matėsi  motinos sūpuojančius savo aukselius

Kurie neramiai naktimis miegojo

Sėdėdamas ant kranto audžiau aukso svajones

Galbūt kada išsipildys

Pakėliau galva aukštyn ,išvydau stebuklą

Danguje nušvito kelias dešimt milijonų  milijardų aukso šūkių

Paukščių kelias žvaigždėtas atrotdė ranka pasiekiamas

Mėnulis atrodė esantis šalia

Dangus dar niekad  nebuvo toks gražus

Stebuklingas ir užburentis

Norėjosi akių neatitraukti

Tačiau saulelė jau svietą kėlė teko ir pabusti iš svajų

Sugrįžti į realybe.