Iš sukus iš seno, pažįstamo, gerai praminto tako, daug kas prasideda iš naujo. Iškils sunkumų, kurių nė nesapnavai, kartais apniks abejonės ir baimė, – bet bus ir nuostabių akimirkų. Posūkis kelyje – ir pasaulis atsidurs prie tavo kojų, kitas – ir teks brautis per miškais apaugusį tarpeklį. Tavo kelyje pasitaikys tai, ko nesi nei regėjęs, nei ragavęs, nei uostęs, nei lietęs. Tai bus tavo paties pasirinktas kelias. Tavo laimė, tavo gyvenimas.....

Tik mirtis pažadina mūsų jausmus. Kaip mes mylime draugus, kurie ką tik paliko mus. Kaip mes žavimės savo mokytojais, kurie nebegali kalbėti, nes jų burna pilna žemių! Tada savaime randasi pagarba, ta pagarba, kurios galbūt jie visą gyvenimą laukė iš mūsų.

Nors mes ir mirtingi, neturime paklusti laikiniems dalykams, bet kiek įmanoma turime kilti iki nemirtingumo ir gyventi vedami to, kas mumyse yra geriausia.
Aristotelis