|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
***Template Error: loadfile: While loading file00, ./_code/generated_files/users/dsp_user_5332_1.html does not exist or is empty.
Halted kas čia per šūūds,a? *** Nesakyk, kas dūžta stiklas
Ir, kad žeme voliojas drėgnos sėklos Ištark 'slystu' gyvenimo skaistybei Ir prasmek toli; Vasaros vėjams padus kutenat. *** Gyvenimo problemos sprendimas pagal Lellote
Gyvenimo mįslės Žmonija yra organizmas, žmonių visuma. Vienos ląstelės susimąsto, o kitos - ne. Pirmas ir pagrindinis klausimas, nuo kurio pradeda visi ieškotojai - kam gyvenu? kokia viso to prasmė? Vieni bando suprasti, o kiti - ne. Jie sako: gyvenimas puikus. Tad gyvenkime ir nekvaršinkime galvos beprasmiais klausimais. Tačiau pastariesiems anksčiau ar vėliau galvą pradeda sopėti dėl klausimo: kam mirštu? Kad ir koks džiaugsmas būtų, bet mirti reikia. Nepermaldaujamas mirties įstatymas... Visa kas gyveno, jau mirę. Tada žmonės pradėjo negalvoti apie mirtį, jie pradėjo stengtis užmiršti apie ją. Atsirado kitas klausimas: kam kenčiu? Tada žmonės pradėjo tvirtinti, kad kančia užpuola dėl nepriklausančių nuo jų aplinkybių. Žmonės pradėjo manyti, kad jie nekalti dėl pasaulio, kurį turi. Iškilo dar vienas naujas klausimas: kam darau pikta? Juk žmogus negali savęs laikyti niekuo nekaltu, nes retai elgiasi taip, kad pilnai išlaikytų savo kokybę. “Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į mane akmenį.“ Jon. 8:7. Taigi žmonės gyvena, miršta, kenčia, daro pikta ir gera. Visa tai liečia mus visus - kartu ir atskirai. Žmogų nuo gyvulio ir skiria tai, kad jam gyvenimas - problema. Netgi gali sakyti, kad jis žmogumi tampa tik tada, kai tą problemą pradeda suprasti. Požiūris - visai negalvoti apie šią problemą Žmonių požiūriai į šias problemas. Apie gyvenimo prasmės klausimą visai negalvojantieji - blogai išauklėti. Šis klausimas nebuvo keliamas jų aplinkoje, todėl kai kurie žmonės, nors ir apdovanoti giliu protu, niekada neuždavė sau tokio klausimo. Tačiau jie instinktyviai paklūsta savo sąžinės balsui, yra atsakingi. Kita grupė - lengvabūdžiai. Jie žino, kad tokia problema egzistuoja, tačiau nesirūpina aiškiai, protingai ir pilnai ją išspręsti. Jeigu aš imsiu stabdyti einančius gatve žmones, ir pradėsiu jų klausinėti, ar jie mąsto apie gyvenimo tikslą, tai jie mane palaikys psichopatu. Bet jei aš paklausiu, kur reikia ieškoti stoties, jie mielai man parodys kelią. Kai kalba liečia pagrindinius dalykus, dauguma lieka išsižiojusiais, ir blogiau - abejingais. Žmonių sumišimas atsiranda dėl to, kad jie vakare nežino, kodėl rytą atsikėlė ir kodėl kitą dieną jie vėl pradės tą pačią gaišatį. Daugeliui žmonių akys atsiveria tik mirties valandą... Lengvabūdžiai patys nėra apmąstę gyvenimo problemos, todėl kaip rūbus keičia drabužius: tampa katalikais, nes tai atitinka jų šeimų tradicijas, tampa protestantais dėl galimybės protestuoti kai kuriuos bažnyčios įsakymus, tačiau net ir neįsiklauso į juos, tampa komunistais, nes kaimynas geriau gyvena, tampa kapitalistais, nes jiems reikia apginti asmeninę nuosavybę. Etc. “Ir jie tęsia savo egzistavimą dėl to, kad tarsi kažko tai laukia, bet drauge ir visiškai nieko nelaukia.“ Leklerkas, “Dialogas su Dievu“. Apsidairykite, tokių pastebėsite tikrai. Dar kita grupė - bijo pareigų, atsakomybės. Tokie žmonės bijo, kad surasta tiesa juos varžys doroviniais reikalavimais. O dar kita - užvaldyta materialių rūpesčių. Jie neatsisako tiesos reikalavimų, jie nėra lengvabūdiški, bet sunkios gyvenimo sąlygos trukdo išlaikyti gyvą tikėjimą. Požiūris - ieškau, bet nerandu tiesos Jie myli tiesą, stengiasi ją rasti, pasiryžę dėl jos viską paaukoti, bet jos neradusieji. Kartais patys tikintieji nevykusia savo veikla kliudo tiems tiesos ieškotojams išsilaisvinti iš abejonių ir neryžtingumo. Tiesa yra viena. Visos kitos tiesos - tik tos vienos tiesos atspindžiai. Kokios tos vienintelės tiesos požymiai? Visų svarbiausių gyvenimo problemų sprendimas. Ji turi būti priimtina daugumai žmonių, turi galioti visose situacijose. Būtina, kad siūlomas mokslas atskleistų ne tik gyvenimo prasmę, bet ir kančios, mirties prasmę etc. Mokslas neturi žaloti mūsų, o gerbti. “Dėl ko aš krikščionis?.. Dėl to, kad aš jaučiu, jog žmogiškasis gyvenimas veda į kažką kita, o ne į tuščią neviltį, tuščius klausimus, tuščią nerūpestingumą.“ C.Tibo Ką turime daryti? Ieškoti tiesos: to norėti, būti budriam, pasiruošusiam ją priimti, atviram. Sekti tiesa. Kartais reikia drąsos pakilti ir tęsti kovą, nežiūrint į pasisekimus ir klaidas. Bet kokioje situacijoje įvertinti kokybės lygius. Turime būti koncentruoti, pastovūs etc. Mūsų siela, o ne kūnas turi vadovauti mūsų gyvenimui. Turi vadovauti dvasios žinojimas, o ne karma. Gyvenimas - tai žaidimas Milijonai galaktikų! Ne žvaigždžių, bet galaktikų! Ir koks mažas žmogus, palyginti su visomis tomis žvaigždėmis. Geras palyginimas - Niujorko prospektu lekia automobilis, ir sukelia paskui save šiek tiek dulkių. Vienoje tų dulkelių gyvena 6 milijardai žmonių, tarp kurių esu aš pats. Paskalis sako: “Kada aš mąstau apie tą mažytę vietelę, kurią aš užimu, o kartu matau ir tas begalybėn nusitęsusias erdves, kurių nežinau, ir kurios nežino manęs, aš išsigąstu ir stebiuosi, matydamas save čia, o ne kitoje vietoje. Kas mane čia atbloškė? Kieno įsakymu ir veiksmu ši vieta ir šis laikas buvo man paskirti?“ O elektronai sukasi apie savo Saulę... Palyginus mus su milžiniškomis žvaigždėmis, mes - tik atomai, bet lyginant su atomų pasauliu, mes - milžinai. Taigi, dabar jau, gyvenimas - jau nebe problema, o žaidimas. Mes jau galime žavėtis juo. Dabar mes pripažįstame paslaptis ir norime atverti joms savo sielą. Naujos galimybės Deja, labai dažnai materialiniai rūpesčiai ir egoistiniai interesai kliudo pastebėti mus supančią begalybę, mus supantį grožį, kurio taip gausu mūsų kelyje. Mus pavergia turėjimo, tariamo pelno pasaulis, tariamas gyvenimas... Po truputėlį mes tampame trumparegiais, aklaisiais, miegančiaisiais, tyliąja dauguma... Mes ištisai paskendę paslaptyse. Pats žymiausias pasaulinio masto geometrijos žinovas tuose klausimuose ne daugiau žino už pradinės mokyklos mokinį. Protingi mokslininkai pripažįsta tai - jie jau apriboja savo ieškojimų plotą, ir pripažįsta, kad jų aiškinimai dažnai turi tik hipotetinį charakterį, ir, kad kiekvienas naujas atradimas tik padidina klausimų sąrašą. Nes užbaigtume - mirtis... Niutonas: “Aš nežinau, ką pasaulis galvoja apie mano darbą, bet kaip suprantu aš pats, tai visuose savo moksliniuose ieškojimuose aš panašus į jūros pakrantėje žaidžiantį vaiką. Kai kada aš, galbūt, surandu apskritesnį akmenėlį ar gražesnę sraigę neigu mano draugai; bet tiesos okeanas mano akyse visada pasilieka paslaptimi.“ Ar teisinga tada atmesti tokius elementus iš savo pažinimo, kurių paaiškinti mes nesugebame, arba negalime patikrinti, arba negalime įrodyti? Kokią teisę mes turime tai daryti? |
  |
©
2001-2026 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |