"Sistema, kuriai dirbu, bet kurios dalis nesu."

Pameluoja sau prieš miegą iki kito vakaro.

Sometimes I go about in pity for myself, and all the while, a great wind carries me across the sky.

-

kūrinys ne mano, be abejo, o vartotojo Terė_, tikiuosi nepažeidžiu nieko čia į dienoraštį jį cituodamas.

Terė_
O žvaigždės tokios ryškios...
...
Ir krenta kažkur žemyn. Pasilenkusi žiūriu, bet nematau, kur ištirpsta jų begalybė...

Paskui atžirglioja didelis, beveik baltas triušis ir tik priėjus visai arti, pamatau, kad tai kiškis, laukinis kiškis, kurį prisijaukino galaktikos. Jis eina tiesiai į mane, lyg manęs ir nebūtų. Visai taip kaip tos žvaigždės, kurios man - tik smiltelės, o šitam kiškiu aš - tik smiltelė.

Staigiai atidarau širdį (kas man belieka?) ir jis eina toliau kiaurai. Atsigręžiu atgal - nieko nėra, jis nenutolęs, vadinasi užstrigo manyje.

Rūpestingai uždarau širdies groteles, mažus vartelius ir nebežinau kur žiūrėti - aukštyn į žvaigždžių kritimą, ar žemyn į žvaigždžių kritimą... Todėl žiūriu pirmyn, neprimygtinai ir atsainiai, užsisupančiai.

Tada tamsa supilkėja, balsta, lyg atsiranda takas... gal tik dabar išryškėjo kiškio pėdos?..

-Kažkas paliejo pienuką, taip?? Girdžiu kaip jis sako judindamas mano lūpas ir tas jausmas labai keistas.. Tada užsimerkiu.

Dabar katapultuosimės. Iš kur ir kodėl, dar spėju pagalvoti, ir pajuntu kaip palengva vėjelis įsišiūrena plaukus ir plaukais ausis, kaip pražysta saulė ant lūpų ir skruostų,.. atsimerkiu.

Tai ne Žemė, todėl šitaip - katapultacija. Paklausiu kada. Galbūt greit, atsako, beveik tuo laiku, kaip ir planavai, jei tik nepailsi įklimpimuose, kurių nėra.

Kartais mes pamanome, kad yra tai, ko nėra ir tada įklimpstame tame, ko iš tikro nėra, nes pasiekę kitą planetą visada būname pasikeitę. Šiek tiek. Tai jos nepažeidžiamumo dėsnis.