Mano laimę nešantis
Krištolinis talismanas
Sudužo į tūkstančius laimės krislų
Kurių aš jau nebeturiu, bet dalinu kitiems
Sudužo laimė, teliko jos maža svajonė
Svajojama vilties nešiotojų

Iš tų septynių beliko šešios. Ir laiko vis mažėja. Kasdien nedžiugina atėjęs rytas, o vakaro ilgesys išsitęsia ligi amžinybės. Kad stebuklingoji nematoma ranka prasuktu laiką greit į priekį. Ji tą ir daro, tik labai labai lėtai...

Ei, žmonės, kodėl mes liūdime? Žinau... nėra pinigų, nėra laimės, nėra draugų, nėra meilės... Ir visgi, juk visa tai nebūtinai turi suktis aplink mus. Materialinių gėrybių nesukursi fantazijom, o jos dažniausiai ir yra daugelio tuščiaminčių didžiausia problema. Visa kita gims iš tavo mažos, bet daug stebuklų gebančios sukurti širdelės, nes jos spinduliuojama šiluma, gėris ir jaukumas kaip magnetėlis pritrauks visus to išsiilgusius ir savo siela tau artimus. Gana liūdėti, nes liūdesys neišspręs problemų. Geriau užsimaukšlinkime ant nosyčių didžiulius rožinius akinius ir džiaukimės gražiu pasauliu ir savo komiška išvaizda. Gana čia kalbėti, tiesiog džiaukis, kol gyveni kiekvienu mažu stebuklu, net jei kitam jis visai nebūtų džiugus ir rašyk!