Išprotėjo,
Bet pasėjo
Vaisingūmo krūmą...

AŠ VIENAS norėjau
tegirdėt tave,
teliesti
tavo draugystę,

saugot
po raktais
kiekvieną tavo akių
sudėjimą,
kaip skarą,

rankas,
tavo balsą,
liemenį.

Dabar nieko jau
neturiu,
tik
užuomina vėjo lūpose.

Mekas, Jonas. Gėlių kalbėjimas: Eilėraščiai. – Chicago: Lietuvos studentų santara, 1961.

Triukšmingoje erdvėje
Čirška omletas
Liejasi žodžiai srovėm.
-Iškeptas! Iškeptas!
Ar tau ne visvien?
Ar nevalgysi šiandien?
-------------
Tie šauksmai, lyg ugningi žiedai
Mano galvoje pinas sakiniai.
Apie jausmus?
Ne,apie geismus.Jie degina širdį giliai,
Labai giliai.
Ten,kur rankos tavo nė nesiekia.
Įsiklausyk.Viskas pakyla.
Ir tartum motina iš rūko išnyra.
O mes už rankų susikibę nutylam.
Rūke.
-Ar jau metas?

Mano gyvybinė energija
Liejasi, veržiasi...
/Spindi/
Kaip kibirkštis, gyvybės šaltinis.
Ir kasdieniškas
/Praktiškas/
Protas nebetenka prasmės.
O, Dieviškoji valia mane palydės!
Link išminties,
Tos Dieviškosios dalies.
Eterinis apvalkalas subyrės.
~~~
Kūnas
Tik veikimo įrankis.
Mirtingas.

gamta įkvepia!
gamta yra nuostabi
ji įkvepia
ji priglaudžia
ji myli
aš ją myliu
ji- tikra atgaiva
poilsis
priklausomybė
namai
ji
nyksta
tolsta
bet aš
aš
aš vistiek
ją myliu
ačiū Tau,
įkvėpėja

Taip... ir vėl lietus. Ir vėl tas lietus.
Sakot, nusibodo? Bet pažvelkit, kaip per lietų atrodo medžių lapai. Jie švyti. Atspindi šviesą. O koks skėčių margumynas gatvėje. Raudoni, geltoni, su užrašais, gėlėti... Kaip romantiška bučiuotis lietuje (jei tik, žinoma, būtų man ką bučiuoti). Net automobiliai neatrodo piktos, gamtą žudančios mašinos, o tik ryškios, spalvotos riedančios dėžutės. Pasaulis gražus lyjant. Viskas atgyja.      ~~~
Lietus išplauna sielas, jei tik jūsų akių nedengia migla ;]

Kiek kartų mes krisim,
Tiek pat atsikelsim,
Bet mus po vieną
naikins
Mūsų pačių idėjos.
__________________

Viskas tampa keblu,painu ir sudėtinga...Bet gal visa tai prasminga?

"Pripildykit mano širdį vynu!Ji tuščia. Tik kupinos kažko karšto širdies man reikia. Nebūtinai meilės..."
sudomino

Aš šypsausi.
Mano akys žiba.
Siela dainuoja.
Atrodo tarytum išdygo sparnai.
Ir aš skrendu, skrendu...
Margais gėlių žiedais, iki pat pasaulio krašto (kas pasakė, kad žemė apvali?).

...o juk už lango niūru...

Vienas žvilgsnis. Vienas apkabinimas. Vienas šypsnis. Gali tiek daug :)

“Kas nesugeba nuoširdžiai išsiverkti, nemoka ir nuoširdžiai juoktis” - Golda Meir.
"Kas man,tokiam jautriam?"