...Ir tada vieną naktį aš tave sapnavau. Aišku, atsikėlusi aš išsivaliau dantis, pavalgiau, nuėjau į darbą, vakare žiūrėjau filmą ir buvau laiminga. Bet tą trumpą akimirką, kai mano sąmonė jau buvo prabudusi, o išdidumas- dar ne, aš taip beprotiškai tavęs ilgėjausi.

Žmonės... Jie nemoka gyventi. Pamatę gyvenimo modelį, kuris, atrodo, leidžia pasijusti stipresniam, įsitveria jo ir nieko kito aplink nebemato. Žmogus- silpna būtybė. Jam reikia šakos, į kurią įsikibus būtų nebaisu nuplaukti.

O kartais viskas, ko reikia- išplaukimas į jūrą. Be kito kranto. Be šakų.

Ji iš visų jėgų laikėsi įsikibusi į uolienos kraštą. Po ja plytėjo klaiki, juoda bedugnė. Visiškai prarandant viltį, pasigirdo žingsniai. "Aš išgelbėta"! Pasirodė juodi, odiniai, vyriški batai. Ji nematė veido. Ji vos bematė savo pirštus, iš skausmo besilaikant jau pamėlusius. Jis pasilenkė. Atidžiai pažiūrėjo. Įsodino į jos akis rūpestį ir globą. Jos laimei nebuvo ribų. Jo akys buvo geros ir raminančios. Jis atsitiesė. Ir iš visų jėgų užmynė jai ant pirštų. Ir gerai. Bedugnėje bent jau nėra juodų, odinių, vyriškų batų.