Baltoj drobėj žodžiai susipynė, kuriuos bandžiau išreikšti muzikos garsais. O žodžiuose prasmė apsigyvenus tapo niekam nesuprantama...
Gal taip geriau, kad niekam ji neaiški - išliks ji savita ir aiški man. Visi kiti ieškos atsakymo tuos žodžiuos, bet jų mintys pasiklys muzika iškvėpintoje drobėje.

Tu - mažas saulės spindulėlis, sušvitęs ryto tamsoje.
Tu - šiltas sielos angelėlis, atnešęs nuostabias dienas.
Tu - trykštantis džiaugsmu pasaulis, apsupęs juo draugus savus.
Tu - tas žmogus, kurį norėčiau atminti amžinus metus.

-"Kas yra baltos eilės? ",- paklausė mergytė.
-"Tai tokios eilės, kurios rašomos baltu rašalu, ant balto popieriaus lapo, baltomis mintimis, kurias pamato tik tie, kurie stengiasi jas pamatyti.", - atsakiau nebyliai.

Mus skiria vandenynai ir tuzinas salų,
Bet kaip norėčiau aš sušukti, kad myliu.
Nors skiria mus pusiaujas ir klimato kaita,
Nieks neatims tos laimės - sapnuoti man tave.
Ir jei dangus sudužtų ar jūros išsausėtų,
Žinau, kad amžinai karštai mane mylėtum.

Geriau žaizda nuo draugo, nei priešo bučiniai..
Nors žaizdos sunkiai gija, bet gautos pelnytai..
O bučiniai svaigina ir nuodija mintis,
Kai sužinai jų kėslus - kraujuot ima širdis..